Visi skaito naujienas, bet niekas neklausia – iš ko jos finansuojamos?
Prisipažinsiu – ilgai negalvojau apie tai, kaip veikia naujienų portalai finansiškai. Tiesiog eidavau į delfi.lt ar lrytas.lt, skaitydavau, ką reikia, ir išeidavau. Bet kartą pradėjęs gilintis supratau, kad tai gana įdomus verslas, apie kurį pačios žiniasklaidos priemonės kalba… labai nenoriai. Ir tai, žinoma, nenuostabu.
Reklama – senas geras arkliukas
Didžioji dalis naujienų portalų pajamų vis dar ateina iš reklamos. Banner’iai, video skelbimai, tie erzinantys pop-up’ai, kuriuos visi uždaro per pirmąsias tris sekundes – visa tai generuoja pinigus. Modelis paprastas: kuo daugiau lankytojų, tuo brangiau gali parduoti reklamą.
Čia ir slypi viena problema. Kai pajamos priklauso nuo srauto, atsiranda pagunda rašyti ne tai, kas svarbu, o tai, kas traukia paspausti. Sensacingos antraštės, skandalai, įžymybių gyvenimas – tai ne atsitiktinumas, tai verslo logika.
Prenumerata – naujasis išganymas?
Pastaraisiais metais daug portalų bandė pereiti prie prenumeratos modelio. Logika aiški – jei skaitytojus maitini reklama, tu esi produktas. Jei jie moka, tu esi paslauga.
Lietuvoje šis modelis kol kas veikia sunkiai. Žmonės priprato prie nemokamo turinio ir nelabai nori mokėti už tai, ką visada gaudavo dykai. Tačiau kai kurie portalai vis tiek bando – deda dalį straipsnių už „siena” ir tikisi, kad bent dalis auditorijos konvertuosis į mokančius skaitytojus.
Natyvinis turinys – tai, apie ką tylima
Čia prasideda įdomiausia dalis. Natyvinis turinys – tai straipsniai, kurie atrodo kaip žurnalistika, bet iš tikrųjų yra apmokėta reklama. Paprastai būna mažas užrašas „Partnerio turinys” ar „Reklama”, bet jis tokioje vietoje ir tokiu šriftu, kad reikia tikrai stengtis jį pastebėti.
Tokio turinio kaina gali siekti kelis tūkstančius eurų už vieną straipsnį. Ir tai – visiškai legalu. Bet kyla klausimas: ar skaitytojas visada supranta, kad tai, ką jis skaito, yra apmokėtas pranešimas, o ne nepriklausoma žurnalistika?
Valstybiniai pinigai ir politinė priklausomybė
Dar vienas dalykas, apie kurį kalbama labai tyliai – valstybiniai ar savivaldybių užsakymai. Viešojo sektoriaus institucijos perka reklamą, skelbia informacinius pranešimus, finansuoja projektus. Ir nors tai savaime nėra blogai, kyla natūralus klausimas: ar redakcija bus vienodai kritiškai nusiteikusi institucijos, kuri jai moka, atžvilgiu?
Tai ne teorinis klausimas. Tai realus interesų konfliktas, su kuriuo žiniasklaida susiduria kasdien.
Tad ką su tuo visu daryti, skaitytojau?
Nesiūlau nustoti skaityti naujienų – tai būtų absurdiška. Bet verta pradėti skaityti šiek tiek kitaip. Pamatyti straipsnį ir paklausti – kas čia moka? Kodėl ši tema dabar? Ar tai žurnalistika, ar kažkieno užsakymas?
Portalai, kurie atvirai kalba apie savo finansavimo šaltinius, kurie aiškiai žymi reklaminį turinį ir neslepia, kas juos remia – tokie portalai nusipelno daugiau pasitikėjimo. Ir, paradoksalu, dažnai būtent jie finansiškai gyvena sunkiausiai. Nes skaidrumas retai būna pigiausias verslo modelis.