Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefoną ir pirmiausia – dar prieš kavą, prieš langą, prieš bet ką – pamato naujienas. Tos naujienos atrodo tarsi pasaulio atspindys. Bet veidrodis, į kurį žiūrime, yra kruopščiai sureguliuotas. Kas jį reguliuoja ir kodėl – apie tai retai kalbame, nors turėtume.
Naujienų portalai šiandien nėra tik informacijos perdavėjai. Jie yra aktyvūs tikrovės konstruktoriai. Tai, ką jie pasirenka rodyti, yra lygiai taip pat svarbu kaip tai, ką jie nusprendžia nutylėti.
Algoritmas nežino tiesos – jis žino, kas spustelima
Didžioji dalis to, ką matome naujienų portaluose, nebėra redaktoriaus sprendimas. Tai algoritmo išvada. O algoritmas – nesvarbu, koks sudėtingas – yra iš esmės labai paprastas: jis rodo tai, kas generuoja daugiausia paspaudimų, laiko ekrane, reakcijų.
Problema ta, kad žmogaus smegenys evoliuciškai yra užprogramuotos reaguoti į grėsmę, konfliktą, netikėtumą. Algoritmas tai žino. Todėl baimė parduodama geriau nei viltis, skandalas – geriau nei sprendimas, supaprastinimas – geriau nei niuansas. Portalas, kuris nori išgyventi rinkoje, neišvengiamai linksta prie to, kas veikia – net jei tai reiškia, kad tikrovė tampa šiek tiek labiau dramatizuota nei yra iš tikrųjų.
Tai nėra sąconspiracy. Tai tiesiog ekonomika.
Redaktorius irgi žmogus – ir tai yra ir privalumas, ir problema
Ten, kur algoritmo dar nėra, yra redaktorius. Žmogus, kuris nusprendžia, kuri istorija eina į viršų, kuri – į apačią, kuri – niekur. Ir čia prasideda kita problema: redaktoriai turi savo pasaulėžiūrą, savo baimes, savo redakcijos politiką, savo savininkus.
Savininkystė žiniasklaidoje – tema, apie kurią kalbama per mažai. Kai portalą valdo verslo grupė, turinti interesų energetikos sektoriuje, sunku tikėtis, kad kritiniai tekstai apie tą sektorių bus pirmame puslapyje. Tai ne cenzūra tiesiogine prasme – tai subtilesnė, sunkiau apčiuopiama jėga: savireguliacijos kultūra, kur žurnalistas intuityviai žino, ko geriau nerašyti.
Lietuvoje ši problema nėra išimtis. Koncentruota žiniasklaidos nuosavybė, reklamos priklausomybė nuo stambių korporacijų, politiniai ryšiai – visa tai formuoja tai, ką skaitome, net jei nematome jokių akivaizdžių pirštų pėdsakų.
Tai, ko mes nematome – ir kodėl tai svarbiausia
Yra vienas dalykas, kurį žiniasklaidos tyrėjai vadina agenda-setting – darbotvarkės nustatymu. Idėja paprasta: žiniasklaida ne visada pasako mums, ką galvoti, bet ji labai efektyviai pasako mums, apie ką galvoti. Tai, kas nepatenka į naujienų srautą, neegzistuoja viešojoje erdvėje.
Lėtai vykstančios krizės – skurdas, ekosistemų nykimas, sisteminė korupcija smulkiuose savivaldos lygiuose – retai tampa naujienomis, nes jos neturi aiškaus momento, nėra dramatiškos, nereikalauja greitos reakcijos. Jos tiesiog tęsiasi. Ir tęsiasi. Ir tęsiasi. Tyliai, be antraščių.
Tuo tarpu politikų žodžių karai, skandalai, vienos dienos sensacijos – visa tai gauna erdvės, nes atitinka formato reikalavimus: trumpa, aštri, emocionali.
Kai skaitytojo akis tampa produktu
Yra frazė, kurią mėgsta kartoti skaitmeninės ekonomikos kritikai: jei produktas nemokamas, produktas esi tu. Naujienų portalų atveju tai tiesiogine prasme tiesa. Skaitytojo dėmesys parduodamas reklamuotojams. Kuo ilgiau žiūri, kuo dažniau grįžti, tuo daugiau vertas.
Tai reiškia, kad portalas yra suinteresuotas tave laikyti – ne informuoti, ne suteikti konteksto, ne padėti suprasti. Laikyti. Ir geriausias būdas laikyti žmogų yra sukelti jam nerimą, pyktį arba smalsumą. Todėl naujienų skaitymas dažnai palieka jausmą, kad pasaulis yra blogiau nei vakar – net jei statistiškai taip nėra.
Skaityti – tai irgi pasirinkimas
Visa tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti naujienas ar nusigręžti nuo žiniasklaidos. Tai reikštų dar didesnį aklumą. Bet tai reiškia, kad skaitymas turėtų būti sąmoningas veiksmas, o ne refleksas.
Verta klausti: kas finansuoja šį portalą? Kieno balsas čia girdimas, o kieno – ne? Kodėl ši istorija dabar, kodėl taip pateikta? Šie klausimai nėra paranoja – jie yra elementari medijų raštingumo higiena.
Ir gal svarbiausia: verta ieškoti to, ko nėra. Tos temos, apie kurią niekas nerašo, bet kuri liečia daugelio gyvenimus. Tos perspektyvos, kurios niekada nepatenka į antraštę. Tos tylos, kuri kartais pasako daugiau nei bet koks straipsnis.
Vietoj pabaigos – kvietimas į nepatogų skaitymą
Naujienų portalai nėra nei geri, nei blogi. Jie yra tokie, kokius juos padarė ekonomika, technologija ir mes patys – savo paspaudimais, savo dėmesiu, savo noru gauti atsakymus greitai ir be pastangų. Kaltinti tik portalus būtų per paprasta ir per neteisinga.
Bet sąmoningumas – tai, ką galime sau leisti. Sustoti prieš antraštę ir paklausti: ar tai, ką matau, yra pasaulis, ar tik jo versija, kurią kažkas nusprendė man rodyti? Tas klausimas neduoda ramybės. Ir gerai – nes ramybė šiuo atveju yra kito pavadinimas neišmanyimui.
Galbūt geriausias skaitytojas yra ne tas, kuris skaito daugiausiai, o tas, kuris skaito lėčiausiai.