Tai, ką matai, nėra atsitiktinumas
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro naujienų portalus ir mano, kad skaito tai, kas šiandien svarbiausia pasaulyje. Bet kas iš tikrųjų nusprendžia, kokia žinia atsiduria viršuje, o kokia – niekada nepasiekia jūsų ekrano?
Atsakymas nėra paprastas, ir būtent tai turėtų mus neraminti.
Algoritmas nėra neutralus
Didieji naujienų portalai jau seniai naudoja algoritmus, kurie stebi, ką skaitytojai spaudžia, kiek laiko praleidžia prie straipsnio, ką dalinasi socialiniuose tinkluose. Logika paprasta: jei žmonės skaito apie skandalus, portalas rodo daugiau skandalų. Jei emociškai įkrauti antraštės gauna daugiau paspaudimų – tokių antraščių bus daugiau.
Tai vadinama engagement-based modeliu, ir jis iš esmės keičia tai, ką laikome svarbia žurnalistika. Algoritmas neturi jokio supratimo apie visuomenės interesą – jis tiesiog optimizuoja dėmesį. O dėmesys ir svarba – visiškai skirtingi dalykai.
Redaktorius irgi renkasi – ir tai nėra blogai, bet…
Žmonės dažnai pamiršta, kad net ir be algoritmų redakcinis pasirinkimas visada buvo subjektyvus. Redaktorius nusprendžia, kuri istorija verta pirmojo puslapio, kuri – tik trumpos žinutės. Šis procesas niekada nebuvo visiškai objektyvus – jį veikia redakcijos vertybės, savininkai, reklamos davėjai ir politinis klimatas.
Lietuvos kontekste tai ypač aktualu. Kai didžioji dalis naujienų portalų priklauso keliems stambiems medijų grupių žaidėjams, neišvengiamai kyla klausimas: kieno interesai čia atstovaujami? Tai nereiškia, kad kiekvienas redaktorius yra kažkieno įrankis – dažniausiai jie dirba sąžiningai. Bet struktūra pati savaime kuria tam tikrus apribojimus.
Tai, ko mes nematome
Bene pavojingiausias dalykas naujienų vartojime – ne melagingos žinios, o žinios, kurių tiesiog nėra. Istorijos, kurios niekada nebuvo parašytos. Tyrimas, kuriam nebuvo skirta pakankamai išteklių. Lokalios bendruomenės problema, kuri neatrodo pakankamai „seksi” reklamuotojams.
Tyrimai rodo, kad žiniasklaida ne tik atspindi visuomenės nuomonę – ji ją formuoja. Tai vadinama agenda-setting teorija: apie ką kalbama viešojoje erdvėje, priklauso nuo to, apie ką rašo žiniasklaida. Jei tam tikra tema metų metus ignoruojama, visuomenė paprasčiausiai nežino, kad ji egzistuoja.
Skaitytojo atsakomybė – ne moralas, o praktika
Kalbėti apie medijų raštingumą jau tapo kone kliše. Bet problema ta, kad žinoti apie manipuliaciją ir iš tikrųjų jai atsispirti – du skirtingi dalykai. Mūsų smegenys yra sukurtos reaguoti į emociškai įkrautą turinį, ir jokia teorija to neišsprendžia per vieną dieną.
Vis dėlto yra keletas dalykų, kurie veikia: sąmoningai rinktis skirtingų krypčių šaltinius, retkarčiais paklausti savęs, ko šiandien neradai naujienose, ir nepamiršti, kad paspaudimas ant antraštės – irgi balsas, kurį algoritmas girdi.
Žaidimas, kuriame dalyvaujame visi
Naujienų portalai nėra kažkokia atskira jėga, kuri veikia nepriklausomai nuo mūsų. Mes juos finansuojame savo dėmesiu, formuojame savo elgesiu ir legitimizuojame savo pasitikėjimu. Algoritmai yra tik mūsų kolektyvinių įpročių veidrodis – ir tas veidrodis dažnai rodo ką nors, ko nenorėtume matyti.
Klausimas nėra, ar žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę – ji tai daro, visada darė ir darys. Klausimas yra, ar mes tai žinome, kai rytą atsidarome naujienų portalą ir pradedame slinkti žemyn.