Informacijos iliuzija
Daugelis žmonių vis dar tiki, kad atidarę naujienų portalą gauna kažką panašaus į objektyvų pasaulio vaizdą. Lyg kažkas ten sėdėtų ir rūpestingai atrinktų svarbiausia, kas šiandien nutiko. Iš tikrųjų taip neveikia niekas – nei žmogus, nei algoritmas. Tai, ką matai ekrane, yra produktas, kurį formuoja pinigai, politika, auditorijos elgsena ir redakcijos kultūra. Kartais vienu metu visi keturi.
Problema ne ta, kad naujienų portalai meluoja – nors ir tai pasitaiko. Problema gilesnė: jie pasirenka, apie ką kalbėti. O tai, apie ką nekalbama, dažnai yra svarbiau nei tai, kas patenka į antraštes.
Algoritmas nėra neutralus įrankis
Technologijų kompanijos mėgsta pristatyti algoritmus kaip kažką bešališko – matematika, skaičiai, duomenys. Bet algoritmas yra žmonių sukurtas sprendimas, atspindintis jų prioritetus. Jei sistema optimizuojama pagal paspaudimų skaičių, ji automatiškai pradeda stumti turinį, kuris provokuoja, šokiruoja arba piktina. Ne todėl, kad tai svarbu, o todėl, kad tai veikia.
Lietuviški naujienų portalai šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Pakanka pažiūrėti į populiariausių straipsnių sąrašus – ten dažniausiai rasite nusikaltimus, skandalus, žvaigždžių gyvenimą ir apokaliptines prognozes. Rimta ekonominė analizė ar ilgas tyrimas apie korupciją sistemoje? Gal keli tūkstančiai peržiūrų. Straipsnis apie tai, kaip kažkas kažką pasakė socialiniuose tinkluose? Šimtai tūkstančių.
Tai nėra atsitiktinumas. Tai yra sistema, kuri mokosi iš mūsų elgesio ir tada tą elgesį sustiprina. Užburtas ratas, kurį mes patys sukame.
Redakcinis pasirinkimas – kas tai iš tikrųjų reiškia
Redaktoriai ir žurnalistai neretai kalba apie „redakcinę nepriklausomybę” kaip šventą principą. Ir galbūt dalis jų tuo nuoširdžiai tiki. Bet redakcinis pasirinkimas niekada nevyksta vakuume.
Portalas, kurį finansuoja stambus verslo grupės, turės subtilų, bet pastebimą polinkį nerašyti kritiškai apie tos grupės interesus. Ne todėl, kad kas nors skambina ir liepia – nors ir taip būna. Tiesiog žurnalistai žino, kur yra ribos. Tai vadinama savicenzūra, ir ji veikia daug efektyviau nei bet koks tiesioginis spaudimas.
Be to, yra dar vienas aspektas, apie kurį kalbama per mažai: geografinis ir socialinis selektyvumas. Lietuvos naujienų portalai puikiai padengia sostinę. O kas vyksta Zarasuose, Skuode ar Varėnoje? Ten irgi gyvena žmonės, ten irgi yra problemų – tik jos mažiau „fotogeniškos” ir netraukia reklaminio biudžeto.
Tai, ko mes nematome
Čia ir slypi tikroji galia. Ne propagandoje, ne akivaizdžiuose meluose – o tame, kas tiesiog niekada nepatenka į darbotvarkę. Sisteminė nelygybė, lėti instituciniai procesai, biurokratinė korupcija, aplinkosaugos problemos – visa tai reikalauja laiko, resursų ir auditorijos kantrybės. Naujienų portalams tai brangu ir rizikinga.
Lengviau parašyti dešimt straipsnių apie politiko žodžius socialiniuose tinkluose nei vieną rimtą tyrimą apie tai, kaip veikia viešųjų pirkimų sistema. Ir auditorija, pripratinta prie greito turinio, vis rečiau to tyrimo ieško.
Taip formuojasi kolektyvinis aklumas – ne per prievartą, o per patogumą.
Ką su tuo daryti, kai sistema nenori keistis
Sąžiningai? Sisteminių pokyčių tikėtis sunku. Portalai veikia pagal verslo logiką, o verslo logika šiuo metu atlygina už dėmesį, o ne už kokybę. Kol reklaminis modelis išliks dominuojantis, niekas iš esmės nepasikeis.
Bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Pirma, verta sąmoningai diversifikuoti informacijos šaltinius – ne tik lietuviškus portalus, bet ir užsienio žiniasklaidą, specializuotus leidinius, tyrėjų darbus. Antra, reikia išmokti klausti ne tik „ar tai tiesa?”, bet ir „kodėl man tai rodoma?” bei „kas čia nepasakyta?”. Trečia – ir tai galbūt svarbiausia – reikia palaikyti žurnalistiką, kuri finansuojama ne iš reklamų, o iš skaitytojų. Tokių iniciatyvų Lietuvoje yra, nors jos dar mažos.
Naujienų portalai formuoja tai, apie ką galvojame, net kai manome, kad galvojame savarankiškai. Tai nėra sąmokslo teorija – tai tiesiog medijų ekologijos realybė. Ir kol jos nepripažinsime, liksime patogūs vartotojai sistemoje, kuri mus valdo subtiliau, nei bet kada galėjo svajoti bet koks cenzūros aparatas.