Informacijos iliuzija
Daugelis žmonių mano, kad skaitydami naujienų portalus gauna objektyvų pasaulio vaizdą. Tai vienas iš labiausiai paplitusių ir pavojingiausių mitų šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Tai, ką matome ekrane, nėra „tikrovė” – tai kruopščiai (arba ne visada kruopščiai, bet visada suinteresuotai) atrinktas tikrovės fragmentas.
Naujienų portalas nėra neutralus veidrodis. Jis yra redaktorių, savininkų, reklamuotojų ir algoritmų kūrinys. Kiekvienas iš šių veikėjų turi savo interesus, ir jie retai sutampa su skaitytojo interesu žinoti tiesą.
Algoritmas nėra jūsų draugas
Technologinė pusė atrodo neutrali – kodas, matematika, objektyvumas. Bet algoritmai yra žmonių sukurti įrankiai, optimizuoti konkretiems tikslams. O tas tikslas beveik visada yra vienas: kuo ilgiau išlaikyti jus prie ekrano.
Tai reiškia, kad sistema aktyviai rodo jums turinį, kuris sukelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą. Neutralios, svarbios, bet „nuobodžios” naujienos – apie biudžeto reformas, aplinkosaugos teisės aktus ar tarptautines sutartis – tiesiog nekonkuruoja su skandalais ir konfliktais. Ne todėl, kad jos mažiau svarbios. Todėl, kad jos mažiau „klijuojasi”.
Rezultatas? Visuomenė, kuri nuolat jaučiasi apsupta krizių, bet dažnai nesupranta jų priežasčių.
Redakcinis pasirinkimas: kas nusprendžia, kas svarbu?
Dar prieš algoritmą veikia žmogus – redaktorius. Ir čia prasideda tikrai įdomūs klausimai. Kodėl viena žmogaus mirtis gauna pirmo puslapio antraštę, o kita – trijų eilučių žinutę? Kodėl vieni protestai vadinami „pilietine visuomene”, o kiti – „neramumais”? Žodžių pasirinkimas, nuotraukos kampas, straipsnio vieta puslapyje – visa tai formuoja nuomonę dar prieš skaitytoją perskaičius pirmą sakinį.
Lietuvos kontekste ši problema nėra mažesnė nei kitur. Portalai, priklausantys stambiems verslo grupuotėms, retai rašo kritinius tekstus apie savo savininkus. Tai ne sąmokslo teorija – tai elementari ekonominė logika, kurią pripažįsta patys žurnalistai.
Tai, ko mes nematome – ir kodėl tai svarbiausia
Pavojingiausia žiniasklaidos manipuliacija nėra melaginga naujiena. Ji lengvai atpažįstama ir kritikuojama. Pavojingiausia yra tyla – tai, apie ką niekas nepraneša.
Kai visi didieji portalai ignoruoja temą, ji visuomenei tiesiog neegzistuoja. Nėra diskusijos, nėra spaudimo politikams, nėra pokyčių. Šis „darbotvarkės nustatymo” efektas yra galingiausias žiniasklaidos ginklas, ir jis veikia tyliai, be jokių antraščių.
Skaitytojas, kuris nesuvokia šio mechanizmo, yra ne informuotas pilietis – jis yra valdomas vartotojas. Skirtumas tarp šių dviejų rolių prasideda nuo vieno paprasto įpročio: klausti ne tik „ką man sako šis portalas?”, bet ir „ko jis man nesako ir kodėl?”
Vietoj tikėjimo – įtarumas kaip pilietinė dorybė
Tai neskamba romantiškai, bet sveikas skepticizmas žiniasklaidos atžvilgiu šiandien yra ne cinizmas – tai būtinybė. Kryžminis šaltinių tikrinimas, alternatyvių perspektyvų ieškojimas, finansinių ryšių tarp medijų ir jų savininkų supratimas – visa tai turėtų būti informacinio raštingumo pagrindas, dėstomas mokyklose, o ne elitinis įgūdis.
Naujienų portalai nėra blogi savaime. Tarp jų yra ir sąžiningų, ir drąsių. Bet sistema, kurioje jie veikia – reklaminė ekonomika, algoritminis spaudimas, koncentruota medijų nuosavybė – sukuria struktūrines paskatas, kurios dažnai veikia prieš kokybišką žurnalistiką. Ir kol mes, skaitytojai, to nesuprantame, kol toliau spaudžiame ant sensacingų antraščių ir dalijamės turiniu, kuris mus supykdo, tol esame ne auditorija – esame žaliava.