Tai, ką matome, nėra viskas, kas vyksta
Kiekvieną rytą atidarome naujienų portalą ir matome tą pačią struktūrą: svarbiausia žinia viršuje, kelios „karštos” temos šone, galbūt koks skandalas apačioje. Atrodo natūraliai. Atrodo, kad taip ir turi būti. Bet tas vaizdas nėra atsitiktinis – jis yra kruopščiai sudėliotas, kartais žmogaus, kartais algoritmo, dažniausiai abiejų kartu.
Problema ne ta, kad portalai meluoja. Problema subtilesnė: jie renkasi. O kiekvienas pasirinkimas – ką rodyti, kiek didelio formato antraštę naudoti, kokią nuotrauką pridėti – formuoja tai, kaip mes suvokiame tikrovę.
Algoritmai nėra neutralūs
Daugelis naujienų portalų šiandien naudoja rekomendacijų sistemas, kurios stebi, ką skaitytojas spaudžia, kiek laiko praleidžia prie teksto, ar grįžta atgal. Visa tai tampa duomenimis, o duomenys – pagrindu sprendimams, kokias naujienas rodyti kitą kartą.
Teoriškai tai skamba gerai: žmogus gauna tai, kas jam įdomu. Praktiškai tai reiškia, kad sistema stiprina jau esamus įsitikinimus. Jei žmogus dažnai skaito kritiškus straipsnius apie vieną politinę jėgą, algoritmas jam rodys daugiau tokio turinio. Ne todėl, kad tai tiesa, o todėl, kad tai veikia – žmogus lieka puslapyje ilgiau, grįžta dažniau.
Tai vadinama filtro burbulu, ir jis veikia tyliai, nepastebimas.
Redakcinis pasirinkimas – ne mažiau svarbus
Algoritmai – tik dalis istorijos. Antra dalis yra žmonės: redaktoriai, kurie sprendžia, kuri žinia nusipelno antraštės pirmame puslapyje, o kuri bus palaidota tarp sporto ir orų prognozių.
Šie sprendimai nėra daromi vakuume. Redakcija turi savininkus, o savininkai – interesų. Kartais tai ideologiniai įsitikinimai, kartais verslo ryšiai, kartais tiesiog noras išlikti rinkoje. Niekas iš to nebūtinai reiškia sąmokslą – dažniau tai tiesiog aplinkybės, kurios pamažu formuoja redakcinę kultūrą.
Ir ta kultūra lemia, apie ką kalbame viešai, o apie ką – ne.
Ko mes nematome – ir kodėl tai svarbu
Galbūt svarbiausia dalis yra ne tai, kas parodoma, o tai, kas nutylima. Tyrimai rodo, kad temos, kurios nesulaukia medijų dėmesio, retai tampa viešojo diskurso dalimi – net jei jos objektyviai svarbios. Klimato politikos detalės, biudžeto eilutės, teisminiai procesai be žinomų vardų – visa tai egzistuoja, bet retai patenka į matomą erdvę.
Skaitytojas to nežino, nes nežino, ko nežino. Tai ir yra esmė.
Vietoj išvadų – klausimas, kurį verta pasilikti sau
Nėra paprasto recepto, kaip apsisaugoti nuo informacijos aplinkos įtakos. Galima skaityti kelis skirtingus šaltinius, galima mokytis atpažinti manipuliacinius antraščių modelius, galima kartais tiesiog sustoti ir paklausti: kodėl aš manau tai, ką manau? Ar tai mano nuomonė, ar nuomonė, kurią man buvo patogu suformuoti?
Naujienų portalai nėra priešai. Bet jie nėra ir veidrodis, rodantis tikrovę tokią, kokia ji yra. Jie yra filtras – ir kuo anksčiau tai suprantame, tuo laisviau galime su tuo filtru dirbti, o ne tiesiog per jį žiūrėti.