Kas iš tikrųjų nusprendžia, ką tu skaitai?
Kiekvieną rytą atidarai naujienų portalą ir matai tai, ką „reikia” žinoti. Bet kas nusprendė, kad būtent tai reikia? Redaktorius? Algoritmas? O gal kažkas, apie ką net nepagalvojai?
Lietuvos naujienų erdvė nėra išimtis pasaulinėje tendencijoje – portalai jau seniai nustojo būti tik informacijos perdavėjais. Jie tapo aktyviais visuomenės nuomonės formuotojais, ir tai vyksta keliais lygmenimis vienu metu.
Algoritmas nėra neutralus
Pirmiausia – technologija. Didieji portalai naudoja rekomendacijų sistemas, kurios seka, ką skaitai, kiek laiko praleidai prie straipsnio, ar pasidalinai juo. Visa tai sukuria vadinamąjį „burbulą” – tu gauni daugiau to, kas tau jau patinka, ir mažiau to, kas galėtų pakeisti tavo požiūrį.
Tai skamba nekaltai, kol nesupranti pasekmių. Žmogus, kuris reguliariai skaito vieną portalą, po kelių mėnesių gali turėti visiškai iškreiptą realybės vaizdą – ne todėl, kad jam meluojama, o todėl, kad jam tiesiog nerodomos tam tikros perspektyvos.
Redakcinis pasirinkimas – seniausia manipuliacija
Algoritmai – nauja problema. Bet redakcinis pasirinkimas egzistuoja tiek, kiek egzistuoja žurnalistika. Klausimas ne tas, ar redaktoriai renkasi, ką publikuoti – jie privalo rinktis. Klausimas – pagal kokius kriterijus.
Sensacingumas parduoda. Tai faktas, kurį žino kiekvienas portalų vadovas. Todėl nusikaltimas mažame miestelyje gali tapti „nacionaline krize”, o svarbus, bet nuobodus ekonomikos rodiklis – nueiti į archyvą nepastebėtas. Skaitytojų dėmesys yra valiuta, ir portalai ją išgauna ten, kur lengviausia – per emocijas.
Be to, Lietuvoje, kaip ir kitur, portalai turi savininkus. Savininkų interesai – verslo, politiniai ar ideologiniai – neišvengiamai palieka pėdsaką tame, kaip pateikiamos naujienos. Ne visada tai akivaizdu, kartais tai tik subtilus akcentų perkėlimas.
Filtravimas, kurio nepastebime
Yra dar vienas sluoksnis – informacijos filtravimas per kalbą. Tas pats įvykis gali būti aprašytas kaip „protestas” arba „riaušės”. Politikas gali „pareikšti” arba „surikti”. Šie pasirinkimai nėra atsitiktiniai, ir jie formuoja tai, kaip skaitytojo smegenys interpretuoja faktus – net jei faktai tie patys.
Tyrimai rodo, kad žmonės retai suvokia, kaip stipriai juos veikia žiniasklaidos framing’as – tai, kaip istorija „įrėminama”. Mes manome, kad skaitome faktus. Iš tikrųjų skaitome interpretaciją, apvilktą faktų kalba.
Kai skaitytojo smegenys tampa produktu
Visa tai nėra sąmokslo teorija – tai verslo modelis. Skaitmeniniame amžiuje dėmesys yra resursas, o naujienų portalai konkuruoja dėl jo taip pat, kaip fabrikantai konkuruoja dėl žaliavų. Ir kaip bet kurioje rinkoje – laimi tas, kas efektyviausiai išnaudoja tai, ką turi.
Problema ta, kad šiuo atveju „žaliava” – tai mūsų gebėjimas mąstyti savarankiškai. Kuo ilgiau leidžiame algoritmams ir redakciniams pasirinkimams formuoti mūsų informacinę dietą, tuo sunkiau atskirti, kur baigiasi faktas ir prasideda nuomonė, kurią mums suformavo.
Išeitis nėra nustoti skaityti naujienas – tai būtų kitas kraštutinumas. Išeitis – skaityti skirtingus šaltinius, klausti, kas iš šios istorijos liko nepaminėta, ir atsiminti, kad kiekvienas naujienų portalas, kad ir koks objektyvus atrodytų, yra žmonių ir algoritmų sukurtas filtras. Tik tai žinodamas gali bent iš dalies išlikti savo nuomonės šeimininkas.