Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefoną ir pirmiausia – dar prieš kavą, prieš pirmą žodį su artimuoju – pasitikrina naujienas. Tai tapo tokiu įprastu ritualu, kad niekas nebesilaiko klausti: kas gi iš tikrųjų nusprendžia, ką aš šiandien matysiu? Atsakymas nėra žurnalistas. Ir tikrai ne redaktorius.
Naujienų portalai jau seniai nustojo būti tik informacijos perdavimo kanalais. Jie tapo nuomonės architektais – tyliais, nematomais, bet nepaprastai efektyviais.
Algoritmas nežino tiesos, bet žino, kas jus supykdo
Šiuolaikiniai naujienų portalai veikia pagal logiką, kuri iš esmės yra labai paprasta: kuo ilgiau žmogus skaito, tuo daugiau reklamų jis pamato, tuo daugiau pinigų uždirba portalas. Algoritmai išmoko, kad pyktis, baimė ir pasipiktinimas laiko žmogų prie ekrano kur kas ilgiau nei džiaugsmas ar ramybė. Todėl jie stumia turinį, kuris erzina, provokuoja, kelia nerimą.
Tai nėra sąmokslo teorija. Tai verslo modelis.
Tyrėjai iš MIT dar 2018 metais nustatė, kad melagingos naujienos socialiniuose tinkluose plinta šešis kartus greičiau nei tikros. Ir ne todėl, kad žmonės kvaili – o todėl, kad jos sukelia stipresnę emocinę reakciją. Algoritmai tai „žino” ir tuo naudojasi.
Antraštė kaip ginklas
Paimkite bet kurią dieną bet kurį lietuvišką naujienų portalą ir pažiūrėkite į antraštes. Greičiausiai rasite žodžius: šokiruoja, sukrėtė, pavojus, skandalas, grėsmė. Šie žodžiai nėra atsitiktiniai. Jie yra kruopščiai parinkti, kartais net A/B testuojami – tai reiškia, kad ta pati žinutė pateikiama su skirtingomis antraštėmis ir matuojama, kuri surenka daugiau paspaudimų.
Žmogaus smegenys evoliuciškai yra užprogramuotos reaguoti į grėsmę greičiau nei į gerą žinią. Naujienų portalai tai išnaudoja su chirurginiu tikslumu. Antraštė tampa ne informacijos santrauka, o emocinio atsako trigeriu.
Ir štai kas nutinka: net jei straipsnio turinys yra visiškai neutralus ar net teigiamas, antraštė jau padarė savo darbą. Jūs jau jaučiate nerimą. Jau susiformavote nuomonę – dar neperskaitę nė vieno sakinio.
Tai, ko mes nepastebime: atrankinė tikrovė
Dar pavojingiau nei tai, ką portalai rodo, yra tai, ko jie nerodo. Redakcinis sprendimas – nušviesti vieną įvykį ir nutylėti kitą – yra galingiausias nuomonės formavimo įrankis, nes jis veikia visiškai nematomas.
Jei kiekvieną savaitę skaitote apie nusikaltimus, padarytus tam tikros grupės žmonių, ir neskaitote apie šios grupės indėlį ar kasdienybę – jūsų pasaulėvaizdis formuojasi vienpusiškai. Ne dėl to, kad kas nors jums melavo. O dėl to, kad kažkas pasirinko, ką pasakoti.
Priming efektas – psichologinis reiškinys, kai ankstesnė informacija veikia vėlesnius sprendimus – čia veikia visą laiką. Jei portalas ilgą laiką akcentuoja ekonominę krizę, žmonės pradeda ją jausti net tada, kai statistika rodo augimą. Jei nuolat kalbama apie nesaugumą – žmonės jaučiasi nesaugiai, nepaisant to, ką rodo faktai.
Burbulas, kuriame gyvename ir kurį laikome pasauliu
Personalizuotas turinys – dar viena šiuolaikinių portalų savybė – sukuria vadinamuosius filtro burbulus. Jūs matote tai, su kuo sutinkate. Tai, kas patvirtina jūsų jau turimas nuomones. Algoritmas išmoko, kad nesutarimas sukelia diskomfortą, o diskomfortas – atsitraukimą nuo platformos. Todėl jis jums rodo veidrodį, o ne langą.
Rezultatas? Žmonės, skaitantys tas pačias naujienas, gyvena skirtingose tikrovėse. Ir kai susitinka pokalbyje – nesusikalba. Ne todėl, kad vienas protingesnis už kitą. O todėl, kad kiekvienas gavo skirtingą tikrovės versiją.
Skaitytojas kaip sąmoningas veikėjas, o ne auklė
Visa tai nereiškia, kad reikia mesti telefoną į upę ir skaityti tik knygas. Bet galbūt verta pradėti nuo paprastų dalykų: pastebėti, kaip antraštė verčia jus jaustis dar prieš skaitant. Klausti – kas čia nepasakyta? Kodėl ši istorija man rodoma dabar? Skaityti kelis šaltinius, net tuos, kurie nepatinka.
Informacinis raštingumas nėra akademinė sąvoka. Tai gebėjimas gyventi savo galva toje aplinkoje, kuri nuolat bando galvoti už jus. Ir tai – galbūt vienas svarbiausių šio amžiaus įgūdžių, apie kurį niekas neišmoko mokykloje, nes kai mokyklą baigėme, šio pasaulio dar nebuvo.
Vietoj pabaigos – klausimas, kurį verta pasilikti
Gal svarbiausia, ką galima pasakyti apie naujienų portalus ir jų galią, yra tai: jie nėra blogi. Jie yra tokie, kokius mes leidžiame jiems būti. Kol spaudžiame sensacingas antraštes, jos bus rašomos. Kol mūsų dėmesys yra parduodamas, jis bus perkamas.
Klausimas nėra „ar algoritmai formuoja mūsų nuomonę?” – jie formuoja, tai faktas. Klausimas yra kitas: ar mes tai žinome? Ir jei žinome – ką su tuo darome? Nes sąmoningumas negarantuoja laisvės, bet jos neturėti be sąmoningumo – tikrai neįmanoma.