Kas iš tikrųjų sėdi prie vairo?
Kiekvieną rytą atidarai naujienų portalą ir matai pasaulį. Arba bent jau tai, ką kažkas nusprendė, kad tu turėtum matyti. Skirtumas – milžiniškas, tik retai apie tai susimąstome.
Naujienų portalai seniai nustojo būti neutraliais informacijos kanalais. Šiandien tai sudėtingos mašinos, kurios žino, kada paskutinį kartą spustelėjai ant straipsnio apie politiką, kiek laiko praleidai skaitydamas sporto naujienas ir ar grįžai prie to vieno straipsnio apie klimato kaitą, kurį pradėjai skaityti trečiadienį. Visa tai – duomenys. O duomenys – pinigai.
Algoritmas nemeluoja. Jis tiesiog pasirenka
Čia ir slypi esmė. Algoritmas nėra piktas ar šališkas klasikine prasme – jis tiesiog optimizuoja tai, kam buvo sukurtas: laikyti tave ekrane kuo ilgiau. O ilgiausiai mus laiko ne tai, kas svarbu, o tai, kas erzina, baugina arba piktina.
Tyrimai rodo, kad neigiamos emocijos sukelia stipresnį įsitraukimą nei teigiamos. Todėl algoritmas, net ir nesąmoningai, stumia į viršų turinį, kuris kelia nerimą. Katastrofos, konfliktai, skandalai – ne todėl, kad redaktoriai tokie blogi žmonės, o todėl, kad sistema taip veikia.
Rezultatas? Žmogus, kuris kasdien skaito naujienų portalus, gali turėti visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą – ne dėl to, kad jam buvo meluojama, o dėl to, kad buvo parinkta.
Burbulas, kurio sienos nematosi
Dar vienas dalykas, apie kurį kalbama daug, bet suprantama mažai – personalizacija. Kai du žmonės atidaro tą patį portalą, jie dažnai mato skirtingą turinį. Kiekvienas gauna savo versiją realybės, sulipdytą iš jo paties elgesio duomenų.
Tai skamba patogiai – „tau aktualus turinys”. Bet praktikoje tai reiškia, kad žmogus, kuris domisi konservatyviomis idėjomis, matys daugiau konservatyvių požiūrių. Ir atvirkščiai. Algoritmas ne atveria pasaulį – jis susiaurina jį iki atspindžio to, kuo tu jau tiki.
Prancūzų sociologas Pierre Bourdieu kalbėjo apie simbolinę prievartą – kai žmonės internalizuoja vertybes, kurios jiems primestos, ir laiko jas savomis. Šiandieninis informacinis burbulas veikia panašiai. Tu manai, kad renkiesi, ką skaityti. Iš dalies – taip. Bet pirmiausia kažkas suformavo tą rinkinį, iš kurio renkatės.
Redakcija ar reklamos skyrius?
Negalima kaltinti vien algoritmų. Už jų stovi verslo modeliai. Didžioji dalis naujienų portalų gyvena iš reklamos, o reklamos pajamos priklauso nuo srauto. Daugiau paspaudimų – daugiau pinigų. Tai sukuria struktūrinį spaudimą rašyti sensacingai, provokuoti, supaprastinti.
Rimta analizė, ilgas tyrimas, niuansuotas požiūris – tai neduoda tokio greito srauto kaip „Šokiruojantis politiko pareiškimas” arba „Štai kodėl viskas blogai”. Redaktoriai tai žino. Ir dažnai jiems belieka rinktis tarp žurnalistinės kokybės ir portalo išgyvenimo.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai vis tiek tavo reikalas
Lengva pasakyti „tiesiog skaityk kritiškai”. Sunkiau – iš tikrųjų tai daryti, kai informacijos srautas yra toks intensyvus, o laikas – ribotas. Bet keletas dalykų tikrai padeda.
Pirma – sąmoningai diversifikuoti šaltinius. Ne tik tuos, kurie patvirtina tai, ką jau galvoji. Antra – kartais verta tiesiog stabtelėti ir paklausti: kodėl aš matau būtent šią naujieną? Kas iš to laimi? Trečia – mokėti už kokybišką žurnalistiką, jei gali. Portalai, kurie nepriklausomi nuo reklamos paspaudimų, turi daugiau laisvės rašyti tai, kas svarbu, o ne tai, kas virusiška.
Algoritmai niekur nedings. Jie taps sudėtingesni, greitesni, tikslesni. Bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Pasaulėžiūra formuojasi ne per vieną rytą ir ne per vieną straipsnį – ji formuojasi per įprotį. O įprotį galima keisti. Bent jau tol, kol tas pasirinkimas dar yra mūsų rankose.