Tai, ką matome, nėra viskas, kas vyksta
Kiekvieną rytą atidarome telefoną ir gauname naujienų srautą, kuris atrodo tarsi objektyvi tikrovės atspindys. Bet tai toli gražu ne tiesa. Tai, ką matome ekrane, yra kruopščiai atrinkta, filtruota ir pritaikyta būtent mums – pagal tai, ką skaitėme vakar, prieš savaitę, prieš metus.
Naujienų portalai jau seniai nėra vien tik informacijos tiekėjai. Jie yra platformos, kurios gyvena iš mūsų dėmesio. O dėmesys, kaip žinome, lengviau sugaunamas tuo, kas mus erzina, piktina arba patvirtina jau turimus įsitikinimus.
Algoritmas nežino, kas yra tiesa
Algoritmai nėra blogi ar geri – jie tiesiog optimizuoja tai, ko iš jų prašoma. Ir dažniausiai prašoma vieno: kad žmogus kuo ilgiau liktų puslapyje. Tai reiškia, kad sistema mokosi rodyti turinį, kuris sukelia reakciją – nesvarbu, ar ta reakcija yra džiaugsmas, ar pyktis.
Praktinis rezultatas yra gana paprastas: jei vieną kartą paspaudėte ant straipsnio apie kokią nors politinę temą, sistema pradeda manyti, kad norite daugiau panašaus turinio. Ir rodo. Ir rodo dar. Kol jūsų naujienų srautas tampa veidrodžiu, o ne langu į pasaulį.
Filtro burbulas – ne teorija, o kasdienybė
Eli Pariser prieš daugiau nei dešimtmetį aprašė filtro burbulo fenomeną ir buvo apkaltintas perdėtu pesimizmu. Šiandien sunku ginčytis su tuo, ką galima tiesiog pastebėti savo aplinkoje: žmonės, kurie skaito skirtingus portalus, gyvena tarsi skirtingose tikrovėse. Jie ne tik skirtingai interpretuoja tuos pačius įvykius – jie dažnai apie tuos įvykius net nežino.
Tai nėra vien technologijų problema. Portalai redakciniais sprendimais taip pat formuoja, ką pamatysite pirmame puslapyje ir ko nepamatysite visai. Algoritmas tik sustiprina tai, kas jau buvo pradėta redakcijoje.
Ką su tuo daryti – be iliuzijų
Nėra jokio paprasto sprendimo. Galima skaityti kelis skirtingus šaltinius, galima retkarčiais tyčia ieškoti nuomonių, su kuriomis nesutinkate, galima išjungti personalizavimą ten, kur tai įmanoma. Visa tai padeda, bet tik iš dalies.
Svarbiau, ko gero, yra tiesiog žinoti, kad tai vyksta. Kad naujienų srautas, kurį matote, nėra neutralus. Kad kažkas – algoritmas, redaktorius, reklamuotojas – jau nusprendė, ką jums verta žinoti. Ši sąmonė neleidžia tapti visiškai pasyviu informacijos vartotoju, net jei visiškai ištrūkti iš sistemos ir nepavyksta.
Gal tai ir yra vienintelis realus atsakas: ne tobula informacinė higiena, o nuolatinis, šiek tiek pavargęs, bet nenustojantis skepticizmas.