Kai informacija plūsta iš visų pusių
Prisipažinsiu atvirai – kartais jaučiuosi tarsi stovėčiau po Niagara krioklio, tik vietoj vandens ant manęs griūva naujienos, straipsniai, pranešimai, įrašai socialiniuose tinkluose ir dar dešimtys kitų informacijos šaltinių. Ryte patikrinu telefoną – 47 neperskaityti pranešimai. Atidarau naršyklę – 23 atidaryti skirtukai iš vakar. Įeinu į Facebook – draugai dalijasi visokiausiais straipsniais, kurių pusė atrodo įtartinai sensacingi. Pažįstama situacija?
Mes gyvename laikais, kai informacijos problema nėra jos trūkumas, o priešingai – perviršis. Ir ne bet koks perviršis, o tikras potvynis, kuriame plaukioja tiek vertingų žinių perlų, tiek visiško šlamšto. Didžiausias iššūkis – išmokti atskirti vieną nuo kito ir nesugaišti viso gyvenimo bandant viską perskaityti.
Per pastaruosius kelerius metus išbandžiau daugybę būdų, kaip tvarkytis su šiuo informaciniu chaosu. Dalykų išmokau per klaidas, eksperimentavau, kartais visiškai nusivyliau, bet galiausiai suradau sistemą, kuri man veikia. Ir nors ji nėra tobula (ar apskritai kas nors yra tobula?), ji padeda man išlikti sveikam protui ir jaustis informuotam, o ne paskendusiam.
Kodėl taip sunku atskirti grūdus nuo pelų
Prieš pradedant kalbėti apie sprendimus, verta suprasti, kodėl ši problema iš viso tokia didelė. Ir ne, tai ne tik dėl to, kad dabar visko daugiau. Yra gilesnių priežasčių.
Pirma, daugelis žmonių ir organizacijų tiesiog nori mūsų dėmesio. Jie kovoja už jį kaip gladiatoriai arenoje. Kiekvienas antraštės žodis parenkamas taip, kad mes spustelėtume. Kiekvienas vaizdas – kad sustabdytų slinkimą. O algoritmai? Jie moka mums tiksliai tai, kas labiausiai sukelia emocijas, ne tai, kas svarbiausiai ar tikriausiai.
Antra, informacijos gamyba tapo beveik nemokama. Bet kas gali sukurti tinklaraštį, YouTube kanalą ar Telegram grupę ir pradėti skleisti savo „tiesas”. Tai puiku demokratijos prasme, bet košmaras, kai bandai suprasti, kam tikėti. Nebėra tų tradicinių vartų sargų – redaktorių, faktų tikrintojų, – kurie anksčiau filtruodavo bent dalį nesąmonių.
Trečia, mūsų smegenys tiesiog nėra evoliucionavusios tokiam informacijos kiekiui apdoroti. Jos vis dar veikia pagal senus principus: greitai reaguoti į pavojų, ieškoti patvirtinimo savo įsitikinimams, atsiminti dramatiškus įvykius geriau nei nuobodžias statistikas. Todėl fake news plinta greičiau nei tiesa – jos paprastai dramatiškesnės ir emocionalesnės.
Mano asmeninis informacijos dietos planas
Pradėkime nuo pagrindų. Taip, vadinu tai „informacijos dieta”, nes principas labai panašus į maisto dietą. Jei valgai viską iš eilės, kas pakliūva po ranka, greičiausiai jausiesi blogai. Ta pati logika galioja ir informacijai.
Pirmiausia išsirinkau 5-7 pagrindinius patikimus šaltinius, kuriuos skaitau reguliariai. Tai mano „pagrindinis maistas”. Lietuvoje tai būtų, pavyzdžiui, LRT.lt, 15min.lt (nors tenka filtruoti sensacijas), Delfi (su ta pačia išlyga). Tarptautiniu mastu – BBC, Reuters, The Guardian. Jūsų sąrašas gali būti kitoks, bet svarbu, kad jis būtų trumpas ir apgalvotas.
Kodėl tik 5-7? Nes daugiau tiesiog nespėsi kokybiškai sekti. Geriau gerai pažinti kelis šaltinius – suprasti jų polinkius, stiprybes, silpnybes – nei paviršutiniškai žvilgčioti į dešimtis.
Antra, nustatau konkrečias „informacijos valgymo” valandas. Paprastai tai būna rytas su kava (apie 30 minučių) ir vakaras prieš miegą (dar 20-30 minučių). Tarp šių laikų stengiuosi nesibrauti į naujienų portalus. Iš pradžių buvo sunku – rankos pačios siekė telefono kiekvieną laisvą minutę. Bet po kelių savaičių tapo įpročiu, ir dabar jaučiuosi daug ramiau.
Trečia, atsisakiau realaus laiko pranešimų iš naujienų programų. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Nebereikia man žinoti apie kiekvieną įvykį tą pačią sekundę, kai jis įvyksta. Jei kas nors tikrai svarbu, vis tiek sužinosiu per kelias valandas. O tas nuolatinis pranešimų srautas tik kelia nerimą ir blaško.
Kaip atpažinti patikimą šaltinį (ir nepatikimą)
Gerai, bet kaip iš viso suprasti, ar šaltinis patikimas? Čia nėra vieno paprasto testo, bet yra keletas požymių, į kuriuos visada atkreipiu dėmesį.
Patikimi šaltiniai paprastai nurodo savo informacijos šaltinius. Jie rašo „pagal Statistikos departamento duomenis” arba „kaip sakė ministras interviu LRT”. Jie cituoja konkrečius žmones su vardais ir pavardėmis, ne „vienas ekspertas sakė” ar „žmonės kalba”. Jei straipsnyje nėra jokių nuorodų ar šaltinių, tai didelis raudonas vėliavėlis.
Patikimi šaltiniai turi aiškią redakcinę politiką ir kontaktinę informaciją. Galite rasti, kas už jų stovi, kaip jie finansuojami, kaip su jais susisiekti, jei pastebėjote klaidą. Jei svetainė anonimė, be jokių kontaktų, tik su mygtuku „paremk mus bitcoin” – bėk kuo toliau.
Patikimi šaltiniai pripažįsta ir taiso klaidas. Visi klysta, net geriausi žurnalistai. Bet patikimi leidiniai, kai pastebi klaidą, ją ištaiso ir aiškiai pažymi, kas buvo pakeista. Nepatikimi tiesiog tyliai ištrina arba, dar blogiau, įsižeidžia ir pradeda pulti tuos, kurie klaidą pastebėjo.
Dar vienas geras testas – kaip šaltinis rašo apie temas, kurias gerai išmanote. Jei skaitote straipsnį apie sritį, kurioje esate ekspertas, ir matote akivaizdžių klaidų ar supaprastinimų, greičiausiai tas pats šaltinis nėra patikimas ir kitose temose. Tai vadinamasis „Gell-Mann amnezijos efektas” – mes pastebime klaidas savoje srityje, bet kodėl tai užmirštame skaitydami apie kitas temas?
Dėl socialinių tinklų – oi, čia atskiras pasaulis. Jei matote straipsnį, kuriuo dalijasi jūsų pusbrolis, kuris paprastai dalijasi sąmokslo teorijomis apie chemtrailus, gal verta patikrinti tą informaciją prieš tikint. Žiūrėkite ne tik į patį turinį, bet ir į tai, kas juo dalijasi ir kodėl.
Praktiniai įrankiai ir technikos
Dabar pereikime prie konkretesnių dalykų. Kokie įrankiai man padeda valdyti informacijos srautus?
**RSS skaitytuvai** – tai šiek tiek senamadiška technologija, bet vis dar veikia puikiai. Naudoju Feedly, kur esu užsiprenumeravęs visus savo pagrindinius šaltinius. Tai leidžia man matyti naujienas chronologine tvarka, be jokių algoritmų, kurie sprendžia, ką man rodyti. Taip pat galiu lengvai organizuoti šaltinius į kategorijas – „Lietuvos naujienos”, „Technologijos”, „Ilgi straipsniai savaitgaliui” ir panašiai.
**Pocket arba Instapaper** – šios programėlės skirtos straipsniams išsaugoti vėlesniam skaitymui. Kai naršydamas internete randu ką nors įdomaus, bet neturiu laiko dabar skaityti, išsaugau čia. Vėliau, kai turiu ramią valandėlę (pavyzdžiui, važiuodamas autobusu), galiu skaityti be jokių reklamų ar blaškančių elementų. Tai padeda atskirti „naršymo” laiką nuo „skaitymo” laiko.
**Naujienlaiškiai** – gali skambėti keistai, bet gerai parinktų naujienlaiškių prenumerata yra puikus būdas gauti kurtuotą informaciją. Yra žmonių, kurių darbas – atrinkti svarbiausias naujienas ir jas apibendrinti. Kodėl gi tuo nepasinaudoti? Lietuvoje man patinka „Ryto Balsas” iš LRT, tarptautiniu mastu – „Morning Brew” verslo naujienoms. Tik būkite atsargūs – lengva užsiprenumeruoti per daug ir vėl skęsti informacijoje.
**Laiko sekimo programėlės** – naudoju „RescueTime”, kad suprasčiau, kiek laiko iš tikrųjų praleidžiu skaitydamas naujienas. Rezultatai kartais šokiruoja. Manai, kad praleidi 20 minučių, o iš tikrųjų – valandą. Kai matai skaičius, lengviau kontroliuoti savo įpročius.
**Blokavimo įrankiai** – kai reikia susikaupti, naudoju „Freedom” arba „Cold Turkey”, kad blokuočiau naujienų svetaines tam tikrą laiką. Skamba drastiškai, bet kartais tai būtina. Ypač kai dirbi kažką svarbaus ir žinai, kad kitaip kas penkias minutes tikrinsi, ar neįvyko kažkas „skubaus”.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Socialiniai tinklai – tai atskira informacijos valdymo problema. Jie sukurti taip, kad laikytų mus kuo ilgiau, ne taip, kad informuotų kuo geriau.
Pirmiausia supratau, kad turiu būti labai selektyvus dėl to, ką sekiu. Anksčiau sekiau visus, su kuo kada nors susidūriau gyvenime. Dabar reguliariai peržiūriu savo sekamų sąrašą ir atsisakau to, kas nebeaktualus ar nebeįdomus. Tai nėra įžeidimas – tai higiena.
Ypač svarbu atsisakyti sekti puslapius ar žmones, kurie nuolat dalijasi sensacingomis, nepatikrintomis ar emociškai manipuliuojančiomis naujienomis. Taip, gal kartais praleisi kokį „virusinį” įrašą, bet tavo psichikos sveikata bus geresnė.
Facebook ir kiti tinklai turi „snooze” funkciją – galite laikinai nutildyti žmogų 30 dienų, nepašalindami jo iš draugų. Tai puiki funkcija, kai jūsų pusbrolis vėl pradeda dalintis politiniais memais prieš rinkimus. Po mėnesio viskas nurims, ir galėsite vėl matyti jo šeimos nuotraukas.
Dar vienas dalykas – išjunkite automatinį video paleidimą. Šie video dažnai būna sukurti tik tam, kad sustabdytų jūsų slinkimą ir įtrauktų į begalinį žiūrėjimą. Kai video neprasideda automatiškai, turite sąmoningai nuspręsti, ar norite jį žiūrėti, o tai jau yra didelis skirtumas.
Ir dar – nustatykite laiko limitą socialiniams tinklams. Tiek iOS, tiek Android turi įmontuotas funkcijas, kurios perspėja, kai viršijate nustatytą laiką. Aš sau nustatęs 30 minučių per dieną Facebook ir Instagram kartu. Kai pasiekiu limitą, telefonas man primena, kad gal laikas užsiimti kuo nors produktyvesniu.
Kritinio mąstymo pratybos kasdienybėje
Įrankiai ir technikos – tai puiku, bet svarbiausia yra mūsų pačių galvose. Kritinis mąstymas nėra kažkas, ko išmoksti vieną kartą ir visam laikui. Tai kasdienė praktika.
Kai skaitau naujieną, ypač jei ji sukelia stiprią emocinę reakciją, sustoju ir užduodu sau kelis klausimus:
**Kas nori, kad aš tai žinočiau ir kodėl?** Kiekviena naujiena turi autorių, leidėją, finansuotoją. Kokie jų interesai? Pavyzdžiui, jei skaitau straipsnį apie tai, kaip puikus yra konkretus produktas, ir pastebiu, kad tai remiamas turinys, žinau, kad turiu būti skeptiškas.
**Kokių faktų trūksta?** Dažnai naujienos pateikia tik dalį istorijos. Gal cituojamas tik vienos pusės nuomonė? Gal statistika pateikta be konteksto? Pavyzdžiui, antraštė „Nusikalstamumas išaugo 50%!” skamba baisiai, bet jei sužinai, kad tai reiškia padidėjimą nuo 2 iki 3 atvejų per metus mažame miestelyje, situacija atrodo visai kitaip.
**Ar tai patvirtina kiti nepriklausomi šaltiniai?** Jei matau svarbią naujieną tik viename šaltinyje, laukiu, kol ją patvirtins ir kiti. Tikros naujienos greitai pasklinda per kelis patikimus šaltinius. Fake news dažnai lieka izoliuotos vienoje vietoje arba plinta tik per nepatikimus kanalus.
**Ar aš ieškau patvirtinimo savo nuomonei?** Tai sunkiausias klausimas, nes reikalauja sąžiningumo su savimi. Mes visi turime patvirtinimo šališkumą – linkstame ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome. Kai randu straipsnį, kuris „įrodo”, kad aš teisus, būtinai pabandau rasti ir priešingą nuomonę.
Dar viena naudinga praktika – skaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę. Tai skamba akivaizdu, bet statistika rodo, kad dauguma žmonių socialiniuose tinkluose dalijasi straipsniais, kurių net neatidarė. Antraštės dažnai būna klaidinančios ar sensacinės, o pats tekstas gali būti daug nuosaikesnis.
Kai informacijos per daug: atpažinti perdegimą
Yra toks dalykas kaip naujienų perdegimas (news fatigue), ir jis tikras. Jaučiate, kad nuolat sekti naujienas tampa sunkiu darbu? Kad kiekvieną kartą atidarę naujienų portalą jaučiatės pavargę ar nusiminę? Tai gali būti perdegimo požymiai.
Man tai nutiko 2020-aisiais, pandemijos pradžioje. Sekiau kiekvieną naujieną apie COVID-19, tikrinau statistiką kelis kartus per dieną, skaitau visus ekspertų komentarus. Po kelių savaičių pajutau, kad esu emociškai išsekęs. Naktimis blogai miegojau, dienomis buvau nervingas, o mano supratimas apie situaciją iš tikrųjų nebuvo daug geresnis nei tų, kurie tiesiog skaitė savaitinę suvestinę.
Tada padariau radikalų sprendimą – „naujienų detoksą”. Dvi savaites visiškai neskaitau naujienų (išskyrus tiesioginę informaciją, susijusią su darbu). Pirmąsias dienas buvo keista, jautėsi tarsi kažko trūktų. Bet po savaitės pajutau tokį palengvėjimą. Pasaulis nesugriuvo be manęs jį stebint. Visos svarbios naujienos vis tiek pasiekė mane per draugus ar šeimą.
Po to detokso grįžau prie naujienų, bet jau su kitokiu požiūriu. Supratau, kad man nereikia žinoti visko. Kad galiu praleisti dieną be naujienų ir nieko baisaus nenutiks. Kad kokybė svarbesnė už kiekybę.
Jei jaučiate perdegimą, rekomenduoju panašų detoksą. Nebūtinai dvi savaites – gal pradėkite nuo savaitgalio. Pamatysite, kaip tai paveikia jūsų savijautą. Dažniausiai žmonės grįžta su daug sveikesniu santykiu su naujienomis.
Kai viskas susidėlioja į vietą
Žinote, kas įdomiausia? Kai pradedi valdyti informacijos srautus, o ne leisti jiems valdyti tave, gyvenimas tampa ne tik ramesnį, bet ir įdomesnis. Turi daugiau laiko gilintis į tai, kas tikrai svarbu. Gali perskaityti ilgą, išsamų straipsnį vietoj dešimties paviršutiniškų. Gali suprasti kontekstą, o ne tik reaguoti į antraštes.
Mano sistema nėra tobula ir nuolat keičiasi. Kartais vis tiek praleidžiu per daug laiko skaitydamas naujienas. Kartais patikiu kažkuo, ko neturėčiau tikėti. Bet bendras rezultatas – jaučiuosi daug labiau kontroliuojąs situaciją nei prieš kelerius metus.
Svarbiausia pamoka, kurią išmokau – nėra vieno teisingo būdo visiems. Kažkam veikia RSS skaitytuvai, kažkam – naujienlaiškiai, kažkam – tiesiog vienas patikimas šaltinis per dieną. Eksperimentuokite, raskite, kas veikia jums. Bet pradėkite nuo ko nors – net mažas pokytis geriau nei jokio.
Ir atminkite – jūs neprivalote būti informuoti apie viską. Tai neįmanoma ir nereikalinga. Geriau būti gerai informuotam apie keletą dalykų nei paviršutiniškai apie viską. Geriau jaustis ramiai ir aiškiai mąstyti nei žinoti naujausią skandalą, bet būti nuolat įtampos būsenoje.
Informacija turėtų tarnauti mums, o ne mes jai. Kai tai suprantame ir pradedame veikti atitinkamai, skaitmeninė erdvė tampa ne priešu, o įrankiu. Įrankiu, kurį mes kontroliuojame, o ne atvirkščiai.