Kai informacija liejasi kaip iš kibiro
Prisimenu laikus, kai naujienas sužinodavau iš vakaro televizijos ar ryto laikraščio. Dabar? Telefone per dieną susirenka šimtai pranešimų, socialiniai tinklai spjaudosi naujienomis, o el. pašto dėžutė sprogs nuo įvairių naujienlaiškių. Kartais jaučiuosi kaip tas žmogus, bandantis gerti vandenį iš gaisrinio žarnos – informacija tiesiog užlieja.
Skaitmeninėje erdvėje gyvename informacijos pertekliaus laikais. Paradoksas tas, kad turėdami prieigą prie neįsivaizduojamo kiekio žinių, dažnai jaučiamės labiau dezinformuoti nei bet kada anksčiau. Kasdien susiduriame su naujienomis, kurios vėliau pasirodo esančios klaidinančios, pusiau teisingos ar visiškai išgalvotos. O laiko viską patikrinti – na, kur tau.
Tad kaip čia išgyventi nepraradus proto? Kaip atskirti grūdus nuo pelų ir nesugaišti pusės gyvenimo tikrinant kiekvieno straipsnio šaltinių? Per pastaruosius kelerius metus išbandžiau daugybę metodų ir strategijų, ir šiandien noriu pasidalinti tuo, kas man tikrai veikia.
Informacijos burbulai ir kodėl mes matome tik tai, ką norime matyti
Pirmiausia turime suprasti vieną nemalonią tiesą – mūsų skaitmeninė realybė yra kruopščiai pritaikyta mūsų pomėgiams. Algoritmai stebi kiekvieną mūsų paspaudimą, kiekvieną sustojimą ties tam tikru įrašu, ir po truputį kuria mums patogią informacinę burbulo aplinką.
Aš tai pajutau savo kailiu, kai prieš kokius metus aktyviai domėjausi sveika mityba. Staiga visas mano Facebook srautas buvo pilnas straipsnių apie supermaistą, detoksikaciją ir stebuklingo poveikio sultis. Atrodė, kad visas pasaulis kalba tik apie tai. Tik kai sąmoningai pradėjau ieškoti kitokių nuomonių, supratau, kad gyvenu informaciniame burbule, kur visi šie teiginiai tarpusavyje kartojasi ir sustiprina vieni kitus.
Štai keletas konkrečių žingsnių, kaip ištrūkti iš šio burbulo:
Sąmoningai ieškokite skirtingų perspektyvų. Jei skaitote vieną nuomonę apie tam tikrą įvykį, tyčia paieškokite priešingos pozicijos. Tai nereiškia, kad turite su ja sutikti, bet bent jau suprasite, kodėl kiti žmonės mąsto kitaip.
Diversifikuokite šaltinius. Nesemkite visų naujienų iš vieno ar dviejų portalų. Aš sau sukūriau sąrašą maždaug 7-8 skirtingų naujienų šaltinių – nuo tradicinių žiniasklaidos priemonių iki specializuotų platformų. Taip, užima daugiau laiko, bet vaizdas būna daug objektyvesnis.
Atkreipkite dėmesį į tai, ko NEMATOTE. Kartais svarbiausia ne tai, apie ką rašoma, o apie ką tylima. Jei visos jūsų sekamos žiniasklaidos priemonės ignoruoja tam tikrą temą, galbūt verta paklausti – kodėl?
Patikimumo tikrinimo ABC (arba kaip nepatikėti kiekvienu antraščių)
Gerai, dabar pereikime prie praktiškiausios dalies – kaip realiai patikrinti, ar tai, ką skaitote, yra patikima informacija. Turiu prisipažinti, kad pradžioje man tai atrodė kaip antras darbas. Bet pamažu išsikristalizavo keletas paprastų principų, kurie veikia beveik visais atvejais.
Pirma, visada žiūriu į šaltinį. Kas parašė šį straipsnį? Ar tai žinomas žurnalistas su reputacija? Ar tai anoniminis autorius? Ar svetainė turi aiškią redakcinę politiką? Kartais užtenka paspausti ant autoriaus vardo ir pažiūrėti, ką jis dar rašė. Jei matau, kad žmogus nuosekliai publikuoja kokybišką turinį, pasitikėjimas auga.
Antra, tikrinkite datą. Skamba banaliai, bet negalite įsivaizduoti, kiek kartų esu matęs, kaip socialiniuose tinkluose plinta senos naujienos, pristatomas kaip šviežios. Ypač tai aktualu krizių metu – senos nuotraukos ir video įrašai staiga atgimsta su nauju kontekstu.
Trečia, ieškokite pirminių šaltinių. Jei straipsnyje rašoma „tyrimai rodo”, „ekspertai teigia” ar „statistika patvirtina” – noriu matyti nuorodas į tuos tyrimus, tuos ekspertus, tą statistiką. Jei jų nėra, mano skepticizmo lygis iškart pakyla.
Ketvirta, pasitikrinkite keliuose šaltiniuose. Jei kažkas tikrai įvyko, apie tai rašys ne vienas portalas. Kai matau, kad tik viena svetainė skelbia sensacingą naujieną, o kiti tyli – tai raudonas vėliavėlė.
Penkta, ir tai man asmeniškai labai padeda – atkreipkite dėmesį į kalbą ir toną. Patikimi šaltiniai paprastai rašo neutraliai, pateikdami faktus ir skirtingas nuomones. Jei straipsnis pilnas emociškai įkrautų žodžių, dramatizavimo ir aiškios šališkumo – greičiausiai čia ne apie objektyvų informavimą.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Socialiniai tinklai – tai atskira tema. Čia informacija sklinda žaibiškai, bet jos kokybė… na, pasakysiu taip: ne visada atitinka greitį. Facebook, Instagram, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi) – visos šios platformos sukurtos ne tam, kad informuotų, o tam, kad laikytų mus kuo ilgiau prisijungusius.
Aš pats sugaištu socialiniuose tinkluose daugiau laiko, nei norėčiau prisipažinti. Bet išmokau kelių triukų, kaip bent jau padaryti šį laiką produktyvesnį:
Neskubėkite dalintis. Matote šokiruojančią naujieną? Pirmasis impulsas – pasidalinti su draugais. Bet sustokite. Palaukite bent 10 minučių. Per tą laiką galite greitai patikrinti, ar tai tiesa. Dažnai po šio trumpo sustojimo apskritai nusprendžiu nesidalinti, nes paaiškėja, kad informacija klaidinga ar išimta iš konteksto.
Sekite faktų tikrinimo organizacijas. Yra puikių projektų, kurie profesionaliai tikrina virusines naujienas ir paneigimus. Lietuvoje tai būtų „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org” ir kiti. Kai matau abejotiną informaciją, pirmiausia patikrinu, ar jos jau neišanalizavo šie šaltiniai.
Būkite atsargūs su video ir nuotraukomis. Vaizdinė medžiaga atrodo įtikinamiau, bet ją ir lengviausia manipuliuoti ar pateikti klaidingame kontekste. Galite naudoti atvirkštinę paiešką pagal paveikslėlį (Google Images turi tokią funkciją) – dažnai paaiškėja, kad „šiandieninė” nuotrauka iš tikrųjų padaryta prieš penkerius metus visai kitoje šalyje.
Naujienlaiškiai ir RSS – senų laikų išmintis šiuolaikiniame pasaulyje
Gal skamba kaip patarimas iš 2005-ųjų, bet naujienlaiškiai ir RSS srautai man tapo tikra išgelbėjimo ratu informacijos vandenyno viduryje. Kodėl? Nes tai leidžia MAN kontroliuoti informacijos srautą, o ne algoritmams už mane spręsti, ką turėčiau skaityti.
Naujienlaiškiai – tai kaip turėti asmeninį kuratorių. Aš prenumeruoju maždaug dešimt kokybių naujienlaiškių įvairiomis temomis: nuo technologijų iki kultūros. Kiekvienas iš jų kartą per dieną ar savaitę atneša kruopščiai atrinktą informaciją. Taip, mano el. pašto dėžutė pilnesnė, bet bent jau žinau, kad ten rasite kokybišką turinį, o ne tai, ką algoritmas nusprendė man parodyti.
RSS srautai – dar geresnis variantas, jei norite turėti visišką kontrolę. Naudoju „Feedly” programėlę, kur subūriau visus man svarbius šaltinius. Ryte atsidarius vieną aplikaciją matau naujausius straipsnius iš visų sekamų svetainių – be jokių algoritmų, be jokios manipuliacijos. Chronologine tvarka, taip paprastai.
Štai kaip aš organizuoju savo RSS srautus:
Kategorijos pagal prioritetą. Turiu „Būtina skaityti” kategoriją su svarbiausiais šaltiniais, „Įdomu” kategoriją su specializuotomis temomis, ir „Kai bus laiko” kategoriją su mažiau skubiais dalykais.
Reguliarus valymas. Kas kelis mėnesius peržiūriu savo sąrašą ir pašalinu šaltinius, kuriuos realiai nebeskaitau. Nėra prasmės kaupti šimtus prenumeratų, jei realiai skaitote tik dešimtį.
Laiko blokai. Vietoj to, kad tikrinčiau naujienas dešimt kartų per dieną, skiru tam konkretų laiką – paprastai ryte su kava ir vakare. Taip informacijos vartojimas tampa sąmoningu pasirinkimu, o ne chaotišku įpročiu.
Kritinis mąstymas kaip kasdienybė
Dabar palieskime šiek tiek filosofinę pusę. Visi šie įrankiai ir metodai yra naudingi, bet svarbiausia – išsiugdyti kritinio mąstymo įgūdį. Tai nereiškia, kad turite tapti ciniku, kuris netiki niekuo. Greičiau atvirkščiai – tai reiškia būti atviru, bet atsargiam; smalsiam, bet ne naiviam.
Man asmeniškai padeda keletas klausimų, kuriuos užduodu sau skaitydamas bet kokią informaciją:
Kas naudojasi šia informacija? Cui bono, kaip sakydavo romėnai – kam tai naudinga? Jei straipsnis labai palankus vienai pusei ar organizacijai, verta pagalvoti, ar nėra paslėptų interesų.
Kokia yra visa istorija? Dažnai naujienos pateikia tik vieną momento momentinę nuotrauką. Kas vyko prieš tai? Koks platesnis kontekstas? Be šio supratimo lengva daryti klaidingas išvadas.
Ar tai apskritai svarbu? Kartais žiniasklaida išpučia visiškai nereikšmingus dalykus tik dėl to, kad jie emociškai įtraukiantys. Paklausiu savęs – ar ši informacija realiai paveiks mano ar kitų žmonių gyvenimą? Ar tai tik triukšmas?
Ar aš suprantu, apie ką skaitau? Jei tema man visiškai nepažįstama, ar turiu pakankamai žinių, kad vertinčiau šią informaciją? Kartais geriau pripažinti savo nežinojimą ir pasidomėti giliau, nei daryti skubias išvadas.
Kritinis mąstymas – tai kaip raumenys. Kuo daugiau treniruojate, tuo stipresni tampate. Pradžioje gali atrodyti varginantis procesas, bet pamažu tampa automatinis.
Skaitmeninė higiena ir informacinis detoksas
Štai apie ką retai kalbama, bet kas man asmeniškai labai svarbu – informacinė higiena. Taip pat kaip rūpinamės fizine sveikata, turime rūpintis ir informacine.
Pastebėjau, kad per didelis naujienų srautas mane daro nerimastingą, išsiblaškiusį ir kartais net depresyvų. Ypač kai dominuoja neigiamos naujienos (o jos dominuoja beveik visada, nes „jei kraujas liejasi, tai parduoda”, kaip sako žurnalistai).
Todėl įvedžiau sau keletą taisyklių:
Naujienų laisvi vakarai. Bent vieną vakarą per savaitę visiškai nesidomiu jokiomis naujienomis. Nei telefone, nei kompiuteryje, nei televizijoje. Pasaulis nesugrius per vieną vakarą, o aš gaunu galimybę pailsėti nuo informacijos srauto.
Ryto rutina be naujienų. Anksčiau pirmasis dalykas, kurį darydavau pabundęs – tikrinau naujienas. Dabar pirma valanda po pabudimo – be telefono. Pusryčiai, mankšta, dušas. Tik po to – informacija. Šis paprastas pokytis labai pagerino mano ryto nuotaiką.
Socialinių tinklų apribojimai. Naudoju aplikacijas, kurios riboja mano laiką socialiniuose tinkluose. 30 minučių per dieną Facebook, 20 minučių Instagram. Kai laikas baigiasi – baigiasi. Pradžioje buvo sunku, dabar net neįsivaizduoju kitaip.
Reguliarūs „informaciniai detoksai”. Kartą per kelis mėnesius pasidarau savaitės pertrauką nuo visų naujienų. Visiškai. Jei kas tikrai svarbu įvyks – sužinosiu iš draugų ar šeimos. Šios savaitės man kaip atostogos smegenims.
Kai informacijos valdymas tampa gyvenimo būdu
Žinote, rašydamas šį straipsnį supratau, kad informacijos valdymas – tai ne vienkartinis uždavinys, kurį išsprendus galima pamiršti. Tai nuolatinis procesas, prisitaikymas, eksperimentavimas. Tai, kas veikia man, nebūtinai veiks jums. Ir tai, kas veikė man prieš metus, nebūtinai veikia dabar.
Skaitmeninė erdvė nuolat keičiasi. Atsiranda naujos platformos, nauji informacijos sklaidos būdai, nauji iššūkiai. Bet pagrindiniai principai lieka tie patys: būti sąmoningam, kritiškai mąstančiam ir nepasiduoti informacijos pertekliui.
Pradėkite nuo mažų žingsnių. Nebandykite iš karto pertvarkyti viso savo informacijos vartojimo. Pasirinkite vieną ar du patarimus iš šio straipsnio ir išbandykite juos savaitę ar dvi. Pažiūrėkite, kaip jaučiatės. Jei veikia – puiku, tęskite. Jei ne – bandykite ką nors kita.
Svarbiausia – atminkite, kad jūs kontroliuojate informaciją, o ne ji jus. Turite teisę pasirinkti, ką skaityti, kada skaityti ir kiek laiko tam skirti. Turite teisę abejoti, klausti, tikrinti. Turite teisę pasakyti „užtenka” ir išjungti visus įrenginius.
Gyvename įdomiausiais laikais žmonijos istorijoje informacijos prieigos prasme. Bet su šia privilegija ateina ir atsakomybė – mokėti atskirti vertingą informaciją nuo triukšmo, tiesą nuo melo, svarbų nuo antraeilės reikšmės. Tikiu, kad jums tai pavyks. Tiesiog reikia šiek tiek praktikos, kantrybės ir noro mokytis.