Kai informacijos per daug – kaip neuždusti?
Prisipažinsiu atvirai – kartais jaučiuosi tarsi stovėčiau po Niagara krioklio, tik vietoj vandens ant manęs krenta naujienos, straipsniai, pranešimai, įspėjimai ir dar dešimt kitų dalykų. Atsimerkiu – dvidešimt neperskaitytų straipsnių naršyklėje. Pažiūriu į telefoną – šimtas pranešimų. Ir štai jau vakare sėdžiu išsekęs, skaičiau kažką penkias valandas, bet negaliu prisiminti nė vieno svarbaus dalyko.
Skamba pažįstamai? Na, tai sveiki atvykę į XXI amžių, kur informacijos yra tiek daug, kad mūsų smegenys tiesiog nespėja jos apdoroti. Problema ne tame, kad informacijos trūksta – priešingai, jos per daug. Ir didžioji dalis tos informacijos yra arba visiškai nereikalinga, arba tiesiog šlamštas, arba dar blogiau – tyčia klaidinanti.
Per pastaruosius kelerius metus išmokau keletą triukų, kaip nesuskęsti šitame informacijos vandenyne. Ir ne, tai nėra dar vienas iš tų „optimizuok savo produktyvumą” straipsnių, kur tau sako atsisakyti socialinių tinklų ir kelti pusę šešių ryto. Tai tiesiog keletas praktinių dalykų, kurie man padeda išlikti sveikam ir informuotam vienu metu.
Pirmiausia – suprantam, kodėl taip sunku atskirti grūdus nuo pelų
Žinot, kas įdomiausia? Mūsų smegenys nėra evoliucionavusios tam, kad apdorotų tokį informacijos kiekį. Mūsų protėviai turėjo atsiminti, kur auga geriausi uogienojų krūmai ir kurioje vietoje matė meškos pėdsakus. Dabar mes turime sekti pasaulines naujienas, darbo el. laiškus, draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, profesines naujienas, pomėgių grupes ir dar milijoną kitų dalykų.
Be to, turime pripažinti nemalonią tiesą – yra labai daug žmonių ir organizacijų, kuriems naudinga, kad mes būtume supainioti. Dezinformacija nėra naujas dalykas, bet internetas ją padarė neįtikėtinai pigią ir efektyvią. Galima sukurti svetainę, kuri atrodo kaip rimtas naujienų portalas, per kelias valandas. Galima nusipirkti tūkstančius sekėjų ir padaryti taip, kad bet kokia nesąmonė atrodytų kaip populiari nuomonė.
Ir dar vienas dalykas – algoritmai. Oi, tie algoritmai. Facebook, YouTube, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi) – visi jie nori vieno: kad praleistu kuo daugiau laiko jų platformoje. Ir kaip jie tai daro? Rodo tau turinį, kuris sukelia stipriausias emocijas. O kas sukelia stipriausias emocijas? Dažniausiai – pykčio, baimės ar pasipiktinimo sukeliančios naujienos. Net jei jos nėra tiesa.
Kaip aš išmokau atpažinti šlamštą (ir kodėl tai ne visada paprasta)
Prieš kelerius metus patikėjau ir pasidalinau viena naujiena, kuri vėliau pasirodė esanti visiškas melas. Buvo gėda. Bet tai man buvo pamoka – nuo tada tapau daug atsargesnis.
Pirmasis dalykas, kurį išmokau: jei kažkas sukelia labai stiprią emocinę reakciją, sustok. Tiesiog sustok ir nedaryk nieko. Nespausk „share”, nerašyk pykčio kupino komentaro, net neperskaitysi kito sakinio. Padaryk pertrauką. Nes būtent taip veikia dezinformacija – ji žaidžia su mūsų emocijomis.
Antrasis dalykas: visada patikrinu šaltinį. Kas parašė šitą straipsnį? Kokia tai svetainė? Ar ji turi kontaktinę informaciją? Ar galiu rasti informacijos apie autorius? Jei svetainė atsirado prieš tris mėnesius ir neturi jokios informacijos apie save – tai jau raudonas signalas.
Dar vienas triukas, kurį naudoju: ieškau tos pačios naujienos kituose šaltiniuose. Jei kažkas iš tiesų nutiko, apie tai rašys ne vienas portalas. Jei radau sensacingą naujieną tik vienoje vietoje – labai tikėtina, kad tai nesąmonė. Naudoju Google paieškos įrankius, kad pamatyčiau, kada apie tai pirmą kartą buvo parašyta. Kartais „naujienos” yra senos kaip pasaulis, tik kažkas jas vėl iškasė.
Taip pat atkreipiu dėmesį į kalbą. Jei straipsnyje pilna DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ, šauktukai po kiekvieno sakinio!!! ir visi apibūdinimai yra kraštutiniai – greičiausiai tai ne žurnalistika, o propaganda ar clickbait’as. Normalūs žurnalistai rašo normaliai, net jei tema rimta.
Mano asmeninė informacijos filtravimo sistema
Gerai, dabar prie praktinių dalykų. Kaip aš iš tikrųjų valdau visą tą informacijos srautą?
Pirma, turiu sąrašą patikimų šaltinių. Tai nėra didelis sąrašas – gal dešimt-penkiolika naujienų portalų, keletą specializuotų žurnalų savo srityje, keletą tinklaraščių, kuriuos gerbiu. Ir aš daugmaž laikausi šito sąrašo. Taip, kartais pažiūriu ir kitur, bet tai mano pagrindas.
Kaip aš sudariau šitą sąrašą? Žiūrėjau, kurie šaltiniai laiko laikui pasitvirtina. Kurie pripažįsta savo klaidas, kai jas padaro. Kurie atskiria faktus nuo nuomonių. Kurie nenaudoja manipuliacinių antraščių. Tai užtruko laiko, bet dabar jaučiuosi daug ramesnis.
Antra, naudoju RSS skaitytuvą. Taip, žinau, skamba kaip 2008-ieji, bet tai vis dar veikia puikiai. Užuot leidęs algoritmams spręsti, ką man rodyti, aš pats pasirinkau šaltinius ir skaitau jų naujienas chronologine tvarka. Naudoju Feedly, bet yra ir kitų variantų. Tai man leidžia kontroliuoti informacijos srautą, o ne būti jo kontroliuojamam.
Trečia, turiu griežtas taisykles socialiniams tinklams. Į Facebook žiūriu kartą per dieną, ne daugiau kaip dvidešimt minučių. Twitter’į visai ištryniau – man jis sukėlė per daug streso. Instagram’ą naudoju tik pomėgiams, ne naujienoms. Ir svarbiausia – išjungiau visus pranešimus. Visus. Jei kažkas tikrai skubu, man paskambins.
Ketvirta, turiu „informacijos dietą”. Yra temų, kurių tiesiog nebeseku taip intensyviai, kaip anksčiau. Ne todėl, kad jos nesvarbios, bet todėl, kad negaliu sekti visko. Pasirinkau keletą sričių, kurios man tikrai svarbios, ir joms skiru dėmesį. Kitas temas seku tik paviršutiniškai.
Fakto tikrinimo įrankiai, kurie realiai veikia
Gerai, dabar apie konkrečius įrankius. Yra keletas svetainių, kurios man labai padeda atskirti tiesą nuo melo.
Pirmas dalykas – Google Reverse Image Search. Jei matai įspūdingą nuotrauką su kokia nors naujiena, tiesiog įkelk ją į Google paiešką. Dažnai paaiškės, kad ta nuotrauka iš visai kito įvykio, gal net prieš dešimt metų. Tai vienas paprasčiausių būdų atpažinti melą.
Antra – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje yra „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” taip pat kartais tikrina faktus. Tarptautiniu mastu naudoju Snopes, FactCheck.org, PolitiFact. Taip, jos nėra tobulos, bet jos bent jau stengiasi būti objektyvios ir nurodo savo šaltinius.
Trečia – Wikipedia. Žinau, visi sako, kad Wikipedia nėra patikimas šaltinis, bet tiesą sakant, ji dažnai yra geras pradžios taškas. Ypač jei skaitai apie kažką, apie ką nieko nežinai. Svarbu skaityti ne tik patį straipsnį, bet ir žiūrėti šaltinius apačioje. Jei straipsnis pilnas [citation needed] žymų – būk atsargus.
Ketvirta – Media Bias/Fact Check svetainė. Ji vertina naujienų šaltinius pagal jų politinį šališkumą ir faktų tikslumą. Jei randi naują naujienų portalą ir nori suprasti, ar juo galima pasitikėti, patikrinu jį ten. Ne visada tikslūs, bet bent jau duoda bendrą vaizdą.
Ir dar vienas triukas – Wayback Machine. Jei kažkas teigia, kad kažkas kažkada kažką parašė ar pasakė, bet dabar to nebėra, galima pažiūrėti archyvinę svetainės versiją. Kartais žmonės ištrina kompromituojančius dalykus, bet internetas nieko neužmiršta.
Socialiniai tinklai – kaip neišprotėti ir išlikti informuotam
Socialiniai tinklai yra keista vieta. Viena vertus, ten galima rasti įdomios informacijos, kurią kitur nerastum. Kita vertus, ten pilna nesąmonių, ginčų ir toksinių žmonių.
Mano strategija tokia: naudoju socialinius tinklus labai selektyviai. Facebook’e esu prisijungęs prie kelių profesinių grupių, kurios tikrai naudingos. Bet bendras feed’as? Beveik jo nežiūriu. Per daug triukšmo, per mažai signalo.
Vienas dalykas, kuris man labai padėjo – išmokau naudoti „unfollow” funkciją. Galiu būti draugas su žmogumi, bet nematyti jo įrašų. Skamba šaltai, bet tai išgelbėjo mano protinę sveikatą. Yra žmonių, kurie nuolat dalinas įvairiais sąmokslų teorijomis ar kitomis nesąmonėmis. Nebandau jų įtikinti – tiesiog nustoju matyti jų įrašus.
Taip pat labai atsargiai žiūriu į virusines naujienas socialiniuose tinkluose. Jei kažkas labai greitai plinta, dažniausiai tai yra arba labai emocinga, arba labai klaidinanti, arba abu. Prieš patikėdamas bet kuo, kas turi tūkstančius share’ų, patikrinu bent keletą nepriklausomų šaltinių.
Dar vienas dalykas – išmokau atpažinti botus ir fake paskyras. Jei paskyra sukurta neseniai, neturi jokios asmeninės informacijos ir tik dalinas politinėmis naujienomis – greičiausiai tai ne tikras žmogus. Rusija ir kitos šalys investuoja milijonus į tokias operacijas, ir jos veikia, nes žmonės nemato skirtumo.
Kaip nepervargti nuo naujienų ir išlaikyti perspektyvą
Viena didžiausių problemų šiuolaikiniame pasaulyje – nuolatinis nerimas dėl naujienų. Visada vyksta kažkas blogo. Visada yra kažkokia krizė. Visada kažkas pyksta ant kažko. Ir jei seksi naujienas 24/7, pradėsi galvoti, kad pasaulis griūva.
Bet štai kas – pasaulis nėra toks blogas, kaip atrodo naujienose. Naujienos pagal apibrėžimą rašo apie neįprastus dalykus. Niekas nerašys straipsnio „Šiandien milijonai žmonių normaliai nuėjo į darbą ir grįžo namo”. Bet būtent tai ir vyksta daugumą laiko.
Aš sau nustatau „naujienų valandas”. Pažiūriu naujienų ryte su kava, gal dar kartą pietų metu, ir viskas. Vakare naujienų nebežiūriu – ypač prieš miegą. Nes kas iš to, kad sužinosiu apie kažkokią katastrofą kitame pasaulio gale prieš miegą? Nieko negaliu padaryti, tik blogai miegosiu.
Taip pat stengiuosi skaityti ne tik naujienas, bet ir ilgesnius, analitinius straipsnius. Naujienos parodo, kas nutiko. Analizė parodo, kodėl tai svarbu ir ką tai reiškia. Ir dažnai paaiškėja, kad dalykai nėra tokie paprasti, kaip atrodė pirmame straipsnyje.
Dar vienas dalykas – kartais tiesiog darau pertrauką. Jei jaučiu, kad per daug visko, tiesiog nebedarau naujienų savaitę ar dvi. Pasaulis nesugrius, jei nepatikrinsi naujienų. Ir dažnai po tokios pertraukos grįžtu su šviežesniu protu ir geresne perspektyva.
Mokymasis kritiškai mąstyti – ne tik apie faktus
Vienas dalykas, kurį supratau – nepakanka tiesiog tikrinti faktus. Reikia suprasti kontekstą, logiką, argumentus. Galima parašyti straipsnį, kuriame visi faktai teisingi, bet išvados visiškai klaidingos.
Pavyzdžiui, statistika. Statistika gali būti labai klaidinanti, net jei skaičiai teisingi. „90% žmonių palaiko X” – bet kiek žmonių buvo apklausti? Kaip jie buvo atrinkti? Kaip buvo suformuluotas klausimas? Visa tai labai svarbu.
Arba koreliacijos ir priežastingumo painiojimas. Tai, kad du dalykai vyksta tuo pačiu metu, nereiškia, kad vienas sukelia kitą. Klasikinis pavyzdys – ledo kremo pardavimai ir nusikaltimai padidėja tuo pačiu metu. Ar ledai sukelia nusikaltimus? Ne, tiesiog abu padidėja vasarą.
Taip pat išmokau atpažinti loginius klaidingus argumentus. Ad hominem – kai užuot ginčijęs argumentą, puola žmogų. Straw man – kai iškraipo oponento poziciją ir ginčija tą iškraipytą versiją. False dilemma – kai teigia, kad yra tik du pasirinkimai, nors iš tikrųjų jų daugiau. Slippery slope – kai teigia, kad vienas mažas dalykas neišvengiamai ves prie katastrofos.
Kai išmoksti atpažinti šiuos dalykus, pradedi matyti, kaip dažnai jie naudojami. Ypač politiniuose ginčuose. Ypač socialiniuose tinkluose. Ir pradedi suprasti, kad dauguma „diskusijų” iš tikrųjų yra tik emocijų ir manipuliacijų mainai, o ne tikra argumentų kova.
Ką daryti su visa ta informacija – praktiniai patarimai kasdienybei
Gerai, tai kaip visa tai atrodo praktikoje? Leisk pasidalinti savo įprasta diena.
Ryte, gerdamas kavą, pažiūriu savo RSS skaitytuvą. Peržiūriu antraštes, perskaičiau keletą straipsnių, kurie atrodo įdomūs. Tai užima gal dvidešimt minučių. Jei matau kažką labai svarbaus ar įdomaus, išsaugau vėlesniam skaitymui.
Darbo metu vengu naujienų. Tiesiog vengu. Jei kas nors tikrai svarbu, kažkas man pasakys. Bet dažniausiai nieko tokio svarbaus nevyksta, kad reikėtų žinoti iš karto.
Pietų pertraukos metu kartais pažiūriu ką nors lengvesnio – gal kokį įdomų tinklaraštį, gal YouTube video apie kokį pomėgį. Bet ne naujienas. Pietūs yra poilsiui, ne stresui.
Vakare, jei turiu energijos, paskaitau kažką ilgesnio ir gilesnio. Gal kokį analitinį straipsnį, gal žurnalo publikaciją. Kažką, kas reikalauja dėmesio ir mąstymo. Bet ne prieš miegą – prieš miegą skaitau knygas ar žiūriu kažką lengvo.
Savaitgaliais kartais paskiru daugiau laiko kokiai nors temai, kuri mane domina. Paskaitau kelis skirtingus straipsnius apie tą patį dalyką, pabandau suprasti skirtingas perspektyvas. Tai man padeda formuoti savo nuomonę, o ne tiesiog persiimti kažkieno kito.
Ir svarbiausia – nejaučiu kaltės, kai ko nors nežinau. Negaliu žinoti visko. Niekas negali. Geriau žinoti mažiau, bet gerai, nei daug, bet paviršutiniškai ir klaidingai.
Kai informacijos srautas tampa upeliu, o ne potvyniu
Žinai, kas keisčiausia? Kai pradėjau mažiau vartoti naujienas, pradėjau jaustis labiau informuotas. Skamba paradoksalu, bet taip yra. Nes užuot skaitęs šimtus paviršutiniškų straipsnių, skaitau keletą gerų. Užuot sekęs kiekvieną Twitter dramą, seku tai, kas tikrai svarbu.
Nesakau, kad turiu tobulą sistemą. Vis dar kartais įkliūnu į clickbait’us. Vis dar kartais praleidžiu per daug laiko skaitydamas nesąmones. Vis dar kartais patikiu kažkuo, kas pasirodė esant netiesa. Bet tai vyksta daug rečiau nei anksčiau.
Ir svarbiausia – jaučiuosi daug ramiau. Nebėra to nuolatinio nerimo, kad praleisiu kažką svarbaus. Nebėra to jausmo, kad pasaulis griūva ir aš nieko negaliu padaryti. Suprantu, kad dauguma naujienų nėra tokios skubios, kaip jos apsimeta esančios. Suprantu, kad galiu kontroliuoti, kiek ir kokios informacijos įsileidžiu į savo galvą.
Jei jauti, kad skęsti informacijoje, pradėk nuo mažų dalykų. Išjunk pranešimus. Ištrink vieną socialinio tinklo programėlę. Rask vieną patikimą naujienų šaltinį ir laikykis jo. Nereikia daryti visko iš karto. Bet kiekvienas mažas žingsnis padės.
Ir atmink – informuotumas nereiškia žinoti viską. Informuotumas reiškia žinoti, kaip rasti patikimą informaciją, kai jos reikia. Reiškia sugebėti atskirti svarbų nuo triukšmo. Reiškia turėti proto ramybę, kad gyventi savo gyvenimą, o ne nuolat reaguoti į kažkieno kito darbotvarkę.
Gyvename įdomiais laikais, kai informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje. Bet tai nereiškia, kad turime ją visą suryti. Kartais mažiau yra daugiau. Kartais geriausia, ką gali padaryti, – tiesiog išjungti kompiuterį ir išeiti pasivaikščioti.