Tau rodo ne tai, kas svarbu – o tai, kas tave laiko
Prisipažinsiu atvirai – ilgą laiką naiviai maniau, kad naujienų srautas yra kažkas panašaus į laikraštį. Kad kažkas ten sėdi, galvoja, rūšiuoja, ir man parodo tai, kas šiandien iš tikrųjų svarbu. Kol vieną dieną nepastebėjau, kad mano draugas, gyvenantis tame pačiame mieste, tą pačią dieną matė visiškai kitokias naujienas. Ne šiek tiek kitokias – o iš esmės skirtingas.
Tai buvo tas momentas, kai pradėjau kasti giliau.
Algoritmas nėra neutralus – jis turi tikslą
Čia yra esminis dalykas, kurį portalai nenori garsiai sakyti: algoritmo tikslas nėra informuoti tave. Jo tikslas yra laikyti tave kuo ilgiau ekrane. Tai du labai skirtingi dalykai.
Kaip tai veikia praktiškai? Sistema stebi, prie ko tu sustoji, ką perskaitai iki galo, ką pakomentuoji, net prie ko tiesiog ilgiau žiūri. Ir tada pradeda tau rodyti daugiau to paties. Jei vieną kartą paspaudei ant skandalingo straipsnio apie politiką – ruoškis, nes politikos skandalų dabar gausi su kaupu. Ne todėl, kad tai svarbu. O todėl, kad tai tave „kabina”.
Socialiniai tinklai šitą mechaniką tobulino metų metus. Facebook, Instagram, TikTok – visi jie žaidžia tą patį žaidimą, tik skirtingomis kortomis. TikTok tiesiog tai padarė greičiau ir agresyviau nei visi kiti.
Emocinė manipuliacija kaip verslo modelis
Tyrimai rodo, kad turinys, kuris sukelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą – sklinda greičiau ir gauna daugiau reakcijų. Algoritmai tai žino. Ir ne tik žino – jie aktyviai tą turinį stumia į priekį.
Todėl naujienų portalai, kurie nori srauto, instinktyviai pradeda rašyti provokuojančius antraštės. Ne meluoti (nors ir tai pasitaiko), o tiesiog pasirinkti tą kampą, kuris labiau „kutena”. „Mokslininkai aptiko naują vitaminą” virsta „Šis vitaminas gali išgelbėti tavo gyvybę – ar tu jo vartoji?”
Ir čia yra ta nemaloni tiesa: mes patys tą sistemą maitinome. Kiekvieną kartą, kai spaudėme ant sensacingo straipsnio, algoritmas gavo signalą – duok daugiau tokio. Tai ne sąconspiracy teorija, tai paprastas grįžtamojo ryšio ciklas.
Kas iš tikrųjų lemia, ką tu matai
Konkrečiai – štai veiksniai, kurie formuoja tavo srautą:
- Tavo elgesys praeityje – ką spaudei, kiek laiko skyrė kiekvienam turiniui
- Tavo „draugų” elgesys – jei tavo ratas daug skaito apie kriptovaliutas, tikėkis, kad ir tau to daugiau rodys
- Turinio „karštumas” – kas dabar gauna daug reakcijų, tas stumia į viršų
- Reklamuotojų interesai – tai retai kalbama, bet mokamas turinys ir organinis turinys dažnai persipina taip, kad sunku atskirti
Ir svarbiausia – tu nematai to, ko nematai. Tai skamba kaip tautologija, bet tai rimta problema. Jei algoritmas nusprendė, kad tau neįdomu klimato kaita ar ekonomikos politika, tu tiesiog negausi tos informacijos. Net jei ji yra kritiškai svarbi.
Tai ko gi tada daryti – ir ar verta?
Nesakysiu, kad reikia viską mesti ir skaityti tik spausdintus laikraščius. Tai nerealu ir, tiesą sakant, nebūtina. Bet keletas paprastų dalykų tikrai padeda.
Pirma – kartais tiesiog eik tiesiai į naujienų portalo svetainę, o ne lauk, kol kažkas tau atsiųs nuorodą ar algoritmas nuspręs, kad laikas parodyti. Taip pamatai redakcijos prioritetus, o ne algoritmo.
Antra – sąmoningai diversifikuok šaltinius. Jei visą laiką skaitai tuos pačius tris portalus, tavo pasaulio vaizdas bus siauras – ir ne dėl to, kad portalai blogi, o dėl to, kad bet kuris vienas šaltinis turi savo kampą.
Trečia, ir tai gal svarbiausia – pastebėk, kada turinys tave erzina arba piktina. Ne kad reikia to vengti, bet verta paklausti: ar aš čia gaunu informaciją, ar tiesiog mano emocijos yra „naudojamos” kaip kuras?
Algoritmai niekur nedings. Portalai irgi nedings. Bet skirtumas tarp žmogaus, kuris supranta, kaip sistema veikia, ir to, kuris to nesupranta – tai skirtumas tarp to, kas valdo dėmesį, ir to, kieno dėmesiu yra valdomas. O tai, draugai, jau yra gana esminis skirtumas.