Lietuvių pėdsakai Pasaulio stogo šešėliuose
Saulės nužertose Himalajų papėdėse, kur oras toks skaidrus, kad, regis, gali išvysti pasaulio kraštą, pirmieji lietuviai alpinistai žengė nedrąsius žingsnius dar sovietmečiu. Prisimenu senų alpinistų pasakojimus apie tai, kaip jie, susikrovę kuprines su menka sovietine įranga, svajojo apie neįmanomus dalykus – paliesti dangų. Himalajų kalnai jiems buvo tarsi uždraustas vaisius, kurį galėjo paragauti tik išrinktieji, dažniausiai Maskvos alpinistai. Tačiau lietuviai, latviai ir estai – tie užsispyrę baltai – tyliai puoselėjo savo svajones.
Pirmosios baltų ekspedicijos į Himalajus prasidėjo tik atgavus nepriklausomybę. Tai buvo ne tik alpinistinis, bet ir dvasinis išsilaisvinimas. Prisimenu Vlado Vitkausko žodžius po to, kai jis 1993 metais įkopė į Everestą: „Aš ten nešiau ne tik Lietuvos vėliavą, bet ir visą mūsų tautos istoriją – su jos kančiomis, viltimis ir atkaklumu”. Šis kopimas tapo simboliniu Baltijos šalių grįžimu į pasaulio žemėlapį – ne tik geografinį, bet ir kultūrinį.
Šerpų išmintis ir baltų užsispyrimas
Šerpai – legendiniai Himalajų gyventojai, kurių gyslomis, regis, teka ne kraujas, o kalnų upelių vanduo. Jų santykis su kalnais visiškai kitoks nei vakariečių. Jiems tai ne užkariaujama teritorija, o gyva būtybė, su kuria reikia sugyventi. Lietuvių alpinistė Edita Nichols, ne kartą kopiusi su šerpais, man pasakojo: „Jie niekada nesako ‘aš užkariavau kalną’. Jie sako ‘kalnas leido man užkopti’.”
Ši filosofija pamažu persismelkė ir į baltų alpinistų mąstyseną. Išmokome ne tik techninių dalykų – kaip saugiai judėti ledynuose ar įveikti sudėtingas uolų sekcijas, bet ir pagarbos kalnams. Pamenu vieną šerpą Tendzingą, kuris, prieš pradėdamas kopimą, visada atlikdavo nedidelę ceremoniją – padėdavo ryžių saują ir uždegdavo smilkalus. Lietuviai iš pradžių šypsojosi, bet vėliau daugelis perėmė šį ritualą savaip – tyliu susikaupimo momentu prieš žengiant į pavojingą teritoriją.
Šerpų išmintis slypi ne tik jų genetiniame prisitaikyme prie aukščio, bet ir gebėjime „skaityti” kalnus. „Jie jaučia orą, sniegą ir ledą taip, kaip mes jaučiame artimo žmogaus nuotaiką,” – sakė man Saulius Vilius, vienas pirmųjų lietuvių, pasiekusių Himalajų viršūnes. Šią intuiciją baltai stengėsi perimti, derindami ją su vakarietišku metodiškumu ir planavimo manija.
Tarp svajonių ir pragaro: aukščio liga ir kiti iššūkiai
Niekas taip nesuartina žmonių kaip bendra kančia. O kančios Himalajuose netrūksta. Aukščio liga – klastingas priešas, kuris nepripažįsta nei fizinio pasirengimo, nei patirties. Ji ateina slapčia, kartais pasireikšdama vos juntamu galvos skausmu, o kartais – staigiu plaučių ar smegenų edema, kai gyvybę gali išgelbėti tik skubus nusileidimas.
Baltų ekspedicijose buvo visko. Prisimenu pasakojimą apie estų alpinistą, kuris 7000 metrų aukštyje pradėjo haliucinuoti – jam atrodė, kad jį persekioja milžiniški vorai. Komandos draugai suprato, kad tai smegenų edemos pradžia, ir per vieną naktį nuleido jį 2000 metrų žemyn, tiesiogine prasme nešdami ant pečių.
Lietuvių alpinistė Vilija Mockevičiūtė, grįžusi iš ekspedicijos į K2 – antrą pagal aukštį pasaulio kalną, man kartą prisipažino: „Ten, aukštai, supratau, kad mirtis nėra priešas. Priešas yra baimė. Kai įveiki baimę, gali priimti sprendimus, kurie išgelbės tave ir kitus.”
Baltų ekspedicijos išsiskyrė ypatingu dėmesiu aklimatizacijai – procesui, kai organizmas pamažu pripranta prie deguonies trūkumo. Latvių alpinistai sukūrė unikalią aklimatizacijos metodiką, kuri vėliau buvo perimta ir kitų šalių kopėjų. „Mes kopiame lėtai, bet užtikrintai, kaip mūsų protėviai arė žemę – be skubos, bet su aiškiu tikslu,” – sakė latvių alpinistas Peteris Ozolinis.
Technologijos ir tradicijos: modernaus alpinizmo dilema
Šiuolaikinis alpinizmas Himalajuose – tai nuolatinė kova tarp technologijų ir tradicijų. Baltų alpinistai, pradėję nuo sovietinės įrangos likučių, dabar naudoja pažangiausias technologijas: lengvus deguonies balionus, GPS navigaciją, satelitinius telefonus, specialius šildomus drabužius.
Tačiau technologijos kelia ir etinių klausimų. Ar kopimas su deguonimi yra „tikras” kopimas? Ar nuotolinė meteorologinė pagalba nesumenkina alpinisto intuicijos vertės? Lietuvių alpinistas Darius Vaičiulis, įveikęs kelias Himalajų viršūnes be papildomo deguonies, kartą man pasakė: „Technologijos išgelbsti gyvybes, bet kartais atima kopimo esmę – nežinomybę ir atradimo džiaugsmą.”
Baltų ekspedicijos dažnai renkasi „švelnų” kompromisą – naudoti technologijas saugumui užtikrinti, bet stengtis išsaugoti alpinizmo dvasią. Pavyzdžiui, Lietuvos alpinistų asociacija propaguoja kopimą „alpinistiniu stiliumi” – kai visa įranga nešama su savimi, nenaudojant šerpų pagalbos aukštuminiuose stovyklose, bet neatsisako modernių ryšio priemonių, leidžiančių ekstremaliose situacijose iškviesti pagalbą.
Moterys Himalajuose: baltės laužo stereotipus
Kai 1975 metais japonė Junko Tabei tapo pirmąja moterimi, įkopusia į Everestą, pasaulis nustebo. Kai 2000-aisiais į tą patį kalną įkopė lietuvė Edita Nichols (tuomet – Daniūtė), Baltijos šalyse tai buvo ne mažiau reikšmingas įvykis. Baltės alpinistės, sekdamos senųjų baltų tradicijomis, kur moterys turėjo lygias teises su vyrais, drąsiai žengė į vyrų dominuojamą alpinizmo pasaulį.
„Himalajuose lytis neturi reikšmės. Ten svarbu tik ištvermė, valia ir gebėjimas priimti teisingus sprendimus,” – sakė man latvė Ilze Berga, įveikusi Manaslu viršūnę (8163 m). Baltės alpinistės išsiskiria ypatingu atkaklumu ir, kaip pastebi ekspedicijų vadovai, geresniu gebėjimu adaptuotis ekstremaliomis sąlygomis.
Įdomu tai, kad baltės dažnai užmezga ypatingą ryšį su vietinėmis šerpių moterimis. Estė Katrin Merisalu, grįžusi iš ekspedicijos į Lhotsę, pasakojo apie šerpių moterų gyvenimą: „Jos neša tokią pat sunkią naštą kaip jų vyrai, tik be pripažinimo ir šlovės. Mes, baltės, stengiamės parodyti, kad moterys gali būti lygiavertės partnerės tiek kalnuose, tiek gyvenime.”
Ekspedicijų organizavimas: nuo chaoso iki mokslo
Pirmosios baltų ekspedicijos į Himalajus buvo organizuojamos beveik chaotiškai – trūko patirties, finansų, logistikos žinių. Prisimenu pasakojimą apie pirmąją lietuvių ekspediciją į Himalajus 1991 metais, kai dalyviai patys siuvosi aukštumines striukes iš medžiagų, pirktų Gariūnų turguje.
Šiandien baltų ekspedicijos planuojamos meticuliškai, dažnai pasitelkiant mokslinius metodus. Latvių alpinistų klubas sukūrė specialią programinę įrangą, leidžiančią modeliuoti kopimo maršrutus ir prognozuoti galimas problemas. Lietuviai išsiskiria ypatingu dėmesiu medicininiam pasirengimui – kiekvienas ekspedicijos dalyvis privalo praeiti specialius kursus, kur mokoma atpažinti aukščio ligos simptomus ir suteikti pirmąją pagalbą ekstremaliomis sąlygomis.
Estai, būdami technologijų entuziastai, pirmieji Baltijos šalyse pradėjo naudoti 3D spausdintuvus ekspedicijų įrangai gaminti – nuo specialių kabliukų iki individualizuotų kaukių, apsaugančių veidą nuo šalčio.
Finansavimas išlieka didžiausiu iššūkiu. „Mes nesame šveicarai ar amerikiečiai, kurie gali skirti šimtus tūkstančių eurų ekspedicijai,” – sako Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas. Todėl baltai išmoko organizuoti ekspedicijas ekonomiškai, dažnai pasitelkdami bendruomenės paramą ir savanorių darbą.
Kalnų šauksmas ir sugrįžimo magija
Kodėl jie grįžta? Šis klausimas kankina kiekvieną, bandantį suprasti alpinistų aistros prigimtį. Baltų alpinistai, paklausti apie tai, dažnai cituoja senąsias baltų dainas apie kalnus kaip dievų buveinę, kaip vietą, kur žmogus gali paliesti dangų.
Lietuvių alpinistas Saulius Damulevičius, grįžęs iš ekspedicijos į Broad Peak, man kartą pasakė: „Ten, aukštai, viskas tampa aišku. Gyvenimas supaprastėja iki kelių esminių dalykų – kvėpuoti, judėti, išlikti. Ir tame paprastume atrandi kažką, ko neįmanoma paaiškinti žodžiais.”
Baltų ekspedicijos į Himalajus – tai ne tik sportiniai pasiekimai ar asmeninės ambicijos. Tai kultūrinis reiškinys, jungiantis senovės baltų dvasingumą su šiuolaikine technologine civilizacija. Tai tiltas tarp Vakarų ir Rytų, tarp tradicijų ir inovacijų.
Kiekvienas, grįžęs iš Himalajų, parsineša ne tik nuotraukas ir istorijas, bet ir gilesnį savęs supratimą. Kaip sakė estų alpinistė Mari Lill: „Aš užkopiau į kalną ne tam, kad pasaulis mane pamatytų, bet kad aš pamatyčiau pasaulį – ir save jame.”
O gal tiesa slypi paprasčiausiame atsakyme, kurį man davė senas latvių alpinistas, paklaustas, kodėl jis vėl ruošiasi į Himalajus, būdamas jau garbaus amžiaus: „Kalnai šaukia. O kai jie šaukia, tu tiesiog turi eiti.”
Pagal: http://www.baltuzygiai.lt