Tau rodoma tai, kas tave laiko ekrane
Kiekvieną kartą, kai atidari „Facebook”, „Instagram” ar „TikTok”, kažkas jau nusprendė už tave – ką pamatysi pirma, ką apskritai pamatysi ir ko niekada nepamatysi. Tai ne sąmokslo teorija. Tai verslo modelis.
Algoritmai, valdantys naujienų srautus, nėra sukurti tam, kad tave informuotų. Jie sukurti tam, kad tave išlaikytų platformoje kuo ilgiau. Skirtumas yra esminis, ir būtent čia prasideda problema.
Kaip tai veikia iš tikrųjų
„Meta” ar „Google” inžinieriai nesėdi ir nerenka, kokias naujienas tau rodyti. Tai daro mašinos, treniruotos ant milijardų duomenų taškų – tavo paspaudimų, sustojimų, reakcijų, net to, kiek laiko pelė pakybojo virš konkretaus posto.
Sistema išmoksta labai greitai: jei tu sustoji prie skandalingų antraščių, gausi daugiau skandalingų antraščių. Jei reaguoji į pykčio kurstantį turinį – algoritmas tai interpretuoja kaip sėkmę. Emocinis įsitraukimas ir informacijos kokybė algoritmui yra visiškai nesusiję dalykai.
Tyrimai rodo, kad dezinformacija socialiniuose tinkluose plinta maždaug šešis kartus greičiau nei tiksli informacija. „MIT” mokslininkai tai išmatavo dar 2018-aisiais, ir nuo to laiko niekas iš esmės nepasikeitė. Priežastis paprasta – melagienos dažniau stebina, šokiruoja, provokuoja. O tai reiškia daugiau paspaudimų.
Žiniasklaida žino, bet tyli
Čia įdomiausia dalis. Tradicinė žiniasklaida – portalai, televizijos, laikraščiai – irgi yra šios sistemos dalis. Jų turinys platinamas per tas pačias platformas, pagal tas pačias taisykles. Ir jie žino, kokio tipo antraštės „veikia”.
Redakcijose jau seniai egzistuoja „srautų analitika” – realiu laiku matoma, kiek žmonių skaito konkretų straipsnį, kiek laiko praleidžia, ar dalinasi. Tai formuoja sprendimus, apie ką rašyti rytoj. Ne visada sąmoningai, ne visada ciniškai – bet formuoja.
Rezultatas: net sąžiningos redakcijos neišvengiamai linksta prie to, kas „veikia” algoritmiškai. Rimta analizė apie pensijų reformą gauna mažiau pasiekiamumo nei video, kuriame politikas supainioja žodžius. Sistema atlygina už triukšmą, ne už svarbą.
Burbulas, kurio nepajunti
„Filter bubble” – terminas, kurį 2011-aisiais įvedė Eli Pariser – šiandien skamba kaip kažkas seno ir žinomo. Bet problema ne ta, kad žmonės apie tai negirdėjo. Problema ta, kad jos nepajunti iš vidaus.
Niekas nejaučia, kad jam kažkas slepiama. Priešingai – atrodo, kad matai viską, kas svarbu. Nes tai, ko nematai, tiesiog nėra tavo ekrane. Tavo naujienų srautas atrodo pilnas ir logiškas, nes jis specialiai sukonstruotas taip atrodyti.
Žmonės, augę skirtinguose algoritminiuose burbuluose, gali gyventi toje pačioje šalyje ir turėti visiškai skirtingą realybės suvokimą – ne dėl to, kad vienas meluoja, o dėl to, kad abu mato skirtingus tos pačios tikrovės gabalus, atrinktus pagal tai, kas kiekvieną iš jų laiko ekrane ilgiau.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai sunkiau, nei atrodo
Standartinis patarimas skamba taip: diversifikuok šaltinius, sek žmones su skirtingomis nuomonėmis, naudok naujienų agregatorius. Visa tai teisinga, bet nepakankama.
Problema struktūrinė. Kol platformų verslo modelis remiasi dėmesio ekonomika – t. y. kol jos uždirba iš to, kad tave laiko ekrane – algoritmai bus optimizuoti dėmesiui, ne informacijos kokybei. Individualūs vartotojų sprendimai negali pakeisti sisteminės logikos.
Europos Sąjunga bando reguliuoti – DSA įstatymas reikalauja didesnio skaidrumo iš platformų. Kai kurios šalys svarsto reikalavimą atskleisti, kaip veikia rekomendacijų algoritmai. Tai žingsnis teisinga kryptimi, bet įgyvendinimas kol kas atsilieka nuo ambicijų.
Tuo tarpu verta bent jau suvokti paprastą dalyką: kai atidari naujienų srautą, tu ne skaitai interneto. Tu skaitai kuratoriškai atrinktą versiją interneto, sukurtą tam, kad kuo ilgiau liktum tame puslapyje. Tai nereiškia, kad viskas, ką matai, yra melas. Tai reiškia, kad tai, ko nematai, gali būti lygiai taip pat svarbu – o gal ir svarbiau.