Nematomos rankos, kurios rikiuoja pasaulį
Kiekvieną rytą, kai atsirakini telefoną ir pirmiausia žvilgteli į naujienas, tau atrodo, kad matai pasaulį. Bet iš tikrųjų matai tik jo atspindį — kruopščiai sulipdytą iš tūkstančių sprendimų, kuriuos priėmė ne žmonės, o kodo eilutės. Algoritmai. Tie patys, kurie žino, kad vakar ilgiau žiūrėjai į straipsnį apie klimato kaitą nei į tą apie futbolą, ir šiandien tau pateikia dar daugiau pirmojo.
Tai nėra sąmokslas. Tai verslas.
Kaip tai veikia iš tikrųjų
„Facebook”, „Google”, „TikTok” — visi jie naudoja vadinamuosius rekomendacijų algoritmus, kurių pagrindinis tikslas yra vienas: kuo ilgiau išlaikyti tave platformoje. Algoritmas mokosi iš tavo elgesio — ką spaudei, kiek laiko skaitei, ką komentavai, net ties kuo sustojei slinkdamas per srautą. Iš šių duomenų susidaro tavo skaitmeninis portretas, ir pagal jį sistema sprendžia, kokia informacija tau „tinkama”.
Problema ta, kad „tinkama” čia nereiškia „tiksli” ar „svarbi”. Ji reiškia „įtraukianti”. O labiausiai įtraukia tai, kas sukelia stiprias emocijas — pyktį, baimę, pasipiktinimą. Todėl sensacingos, dažnai supaprastintos ar net klaidingos naujienos plinta greičiau nei nuosaikūs, niuansuoti analitiniai tekstai.
Burbulas, kuriame gyvename
Eli Pariser dar 2011 metais pavartojo terminą „filter bubble” — filtro burbulas. Jis pastebėjo, kad jo „Facebook” srautas ėmė rodyti vis mažiau draugų su kitomis politinėmis pažiūromis. Algoritmas tiesiog nusprendė, kad jis tokio turinio nenori. Ir buvo teisus — Pariseris to turinio nespausinėjo, nesidžiaugė, nereagavo. Tyla buvo interpretuota kaip atmetimas.
Šiandien šis reiškinys yra daug gilesnis. Žmonės, gyvenantys tame pačiame mieste, gali gyventi visiškai skirtinguose informaciniuose pasauliuose. Vienas mato klimato katastrofos įspėjimus, kitas — straipsnius, kvestionuojančius mokslinį konsensusą. Abu galvoja, kad jų versija yra „tai, kas vyksta iš tikrųjų”.
Ar galima ištrūkti
Teoriškai — taip. Praktiškai — tai reikalauja sąmoningo pastangų. Keletas dalykų, kurie iš tikrųjų padeda: sąmoningai ieškoti šaltinių, su kuriais nesutinki. Naudoti naujienų agregatorius, kurie nerūšiuoja pagal tavo istoriją. Kartais tiesiog įvesti temą paieškos laukelyje vietoj to, kad lauktum, kol ji pati ateis.
Taip pat verta žinoti, kad kai kurios platformos jau bando eksperimentuoti su „diversifikuotu” turiniu — sąmoningai įterpdamos kitokias perspektyvas. Bet tai vis dar išimtis, ne taisyklė. Verslo modelis lieka tas pats: dėmesys yra valiuta, o algoritmas — jos kasykla.
Tarp ekrano ir tikrovės
Gal svarbiausia, ką reikia suprasti, yra tai, kad skaitmeninis informacijos filtravimas nėra neutralus. Jis formuoja ne tik tai, ką žinome, bet ir tai, kaip jaučiamės dėl pasaulio — ar jis atrodo pavojingas, ar viltingas, ar suprantamas, ar chaotiškas. Algoritmas nežino, kas yra tiesa. Jis žino tik tai, kas verčia tave likti.
Ir kol mes to nesuvokiame, kol manome, kad mūsų naujienų srautas yra tiesiog „tai, kas vyksta”, tol esame ne skaitytojai, o produktas. Žaliava, iš kurios kasamas dėmesys. O pasaulis, kurį matome pro ekraną, lieka tik vienas iš daugelio galimų jo atspindžių — tas, kurį kažkas nusprendė, kad mums labiausiai tiks.