Mes manome, kad skaitome naujienas. Iš tikrųjų – jas mums parenka kažkas kitas
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų rytas prasidėdavo nuo laikraščio. Redaktorius sprendė, kas patenka į pirmą puslapį, kas – į dešimtą. Tai buvo matoma, apčiuopiama hierarchija. Dabar sėdi prie kavos, atidarai naujienų portalą ir… na, atrodo, kad matai „tai, kas vyksta”. Bet ar tikrai?
Problema ta, kad šiuolaikiniai naujienų portalai veikia dviem lygiais vienu metu – ir abu jie tave veikia, net jei to nejauti.
Algoritmas žino tave geriau nei tu pats
Pirmasis lygis – algoritmai. Jie stebi viską: kiek laiko užtrunki prie konkretaus straipsnio, ką paspaudei, ką ignoravai, net kur sustojo tavo slinkimas. Ir tada – tobulai pritaiko turinį. Skamba gerai, tiesa? Bet čia slypi klasikinė spąstų situacija.
Jei vieną kartą paspaudei ant sensacingo straipsnio apie politinį skandalą, sistema nusprendžia: „Aha, šitas mėgsta tokius dalykus.” Ir pradeda tau rodyti daugiau to paties. Pamažu susiformuoja vadinamasis „informacinis burbulas” – tu matai tik tai, kas patvirtina tavo jau turimus įsitikinimus. Kitokios nuomonės tiesiog… dingsta iš akiračio.
Tai nėra sąmokslas. Tai tiesiog verslo modelis. Kuo ilgiau skaitytojas sėdi portale – tuo daugiau reklamų jis pamato. Todėl algoritmas optimizuoja ne tavo informuotumą, o tavo laiką, praleistą svetainėje.
Redakcinis pasirinkimas – senoji manipuliacija naujais drabužiais
Antrasis lygis – žmonės. Redaktoriai, žurnalistai, savininkai. Ir čia viskas dar įdomiau, nes tai nėra kažkas naujo – tai egzistavo visada. Bet dabar veikia greičiau ir subtiliau.
Pagalvok apie tai: du vienodai svarbūs įvykiai įvyksta tą pačią dieną. Vienas gauna didelę antraštę su nuotrauka, kitas – tris eilutes apačioje. Kodėl? Gali būti dešimtys priežasčių – redaktoriaus asmeninė nuomonė, portalo politinė orientacija, reklamuotojų interesai, tiesiog skubotas sprendimas. Bet rezultatas tas pats: tu sužinai apie vieną dalyką ir nežinai apie kitą.
Antraštės – atskira tema. „Politikas pasakė kažką prieštaringo” ir „Politikas sukėlė audrą pareiškimu” – tai tas pats faktas, bet visiškai skirtingos emocijos. Pirmoji antraštė informuoja. Antroji – jau formuoja nuomonę dar prieš tau perskaitant pirmą sakinį.
Skaitytojų psichologija: kodėl mes taip lengvai „pasiduodame”
Čia norisi būti sąžiningam – ne tik dėl portalų, bet ir dėl mūsų pačių. Mes, skaitytojai, irgi esame šio žaidimo dalis.
Žmonės linkę tikėti tuo, ką nori tikėti. Psichologijoje tai vadinama patvirtinimo šališkumu. Naujienų portalai tai žino ir naudoja. Straipsnis, kuris patvirtina tavo pasaulėžiūrą, bus perskaitytas iki galo ir pasidalintas. Straipsnis, kuris ją kvestionuoja – uždarytas po pirmų dviejų pastraipų.
Be to, mes reaguojame į emocijas labiau nei į faktus. Baimė, pyktis, pasipiktinimas – tai turinys, kuris „veikia”. Todėl portalai dažnai pasirenka ne patį svarbų įvykį, o patį emocingą.
Tai ką, nustoti skaityti naujienas?
Ne. Bet galbūt verta pradėti jas skaityti kitaip. Kelios paprastos mintys, kurios man asmeniškai padeda:
- Skaityk kelis skirtingus portalus – ypač tuos, kurių nemėgsti. Tai nemalonu, bet labai naudinga.
- Atkreipk dėmesį į antraštes – kaip jos suformuluotos, kokias emocijas kelia dar prieš skaitant tekstą.
- Klausk savęs: kas čia nepaminėta? Tai, ko nėra straipsnyje, kartais svarbiau nei tai, kas yra.
- Tikrink šaltinius. Jei straipsnyje rašoma „ekspertai teigia” – kokie ekspertai? Iš kur?
Vietoj pabaigos – vienas nepatogus klausimas
Gyvename laikais, kai informacijos yra daugiau nei bet kada. Ir paradoksaliai – tai nereiškia, kad esame geriau informuoti. Kartais reiškia priešingai.
Naujienų portalai nėra blogi ar geri savaime. Jie yra tai, kuo juos padarome – ir mes, skaitydami, ir jie, rinkdamiesi, ką rodyti. Bet skirtumas tas, kad jie turi algoritmus, duomenis ir verslo tikslus. O mes turime tik savo kritinį mąstymą. Ir čia iškyla tas nepatogus klausimas: ar mes jį naudojame? Ar tiesiog slenkame žemyn, tikėdami, kad tai, ką matome – tai ir yra tikrovė?
Manau, verta retkarčiais sustoti ir pagalvoti apie tai. Ypač tada, kai kažkoks straipsnis sukelia stiprią emocinę reakciją. Būtent tada.