Tai, ką matai, nėra viskas, kas yra
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro naujienų portalus ir mano, kad skaito apie tai, kas iš tiesų svarbu. Bet kas nusprendžia, kas svarbu? Redaktorius? Algoritmas? O gal tiesiog tai, kas šiuo metu generuoja daugiausia paspaudimų?
Atsakymas, deja, yra visi trys – ir jie ne visada veikia ta pačia kryptimi.
Algoritmas nemyli tiesos, jis myli dėmesį
Didžioji dalis naujienų portalų šiandien dirba pagal logiką, kurią diktuoja ne žurnalistiniai standartai, o elgsenos duomenys. Kiek laiko skaitytojas praleido puslapyje? Ar jis pasidalino straipsniu? Ar grįžo? Šie rodikliai lemia, kokio tipo turinys bus rodomas aukščiau, reklamuojamas socialiniuose tinkluose ir galiausiai – rašomas dažniau.
Problema ta, kad algoritmai apdovanoja emociškai krūvingą turinį. Pyktis, baimė, pasipiktinimas – visa tai skatina įsitraukimą. Nuosaikiai išdėstytas analitinis straipsnis apie biudžeto reformą tiesiog negali konkuruoti su antrašte „Valdžia vėl apvogė žmones”. Net jei pirmasis yra tikslesnis, svarbesnis ir reikalauja daugiau žurnalistinio darbo.
Redakcija tarp dviejų ugnių
Žurnalistai apie tai kalba retai viešai, bet privačiai – labai dažnai. Redakcinis spaudimas šiandien ateina iš dviejų pusių: iš viršaus – savininkai ir reklamuotojai, iš apačios – auditorijos metrika. Ir abu šie spaudimai dažnai stumia ta pačia kryptimi: rašyk tai, kas parduodama, o ne tai, kas reikalinga.
Lietuvos žiniasklaidos aplinkoje tai ypač jautru. Nedidelė rinka reiškia nedidelį reklamų pyragą, o tai reiškia, kad portalai nuolat balansavuoja tarp žurnalistinės misijos ir išgyvenimo. Kai redaktorius sako „šis straipsnis per sausas”, jis ne visada kalba apie stilių – kartais kalba apie pinigus.
Ko mes nematome – ir kodėl tai svarbiausia
Yra vienas aspektas, apie kurį kalbama mažiausiai: ne tai, kaip naujienų portalai iškraipo informaciją, bet tai, kokios informacijos jie iš viso nepateikia. Tyrimai rodo, kad sisteminės, lėtai besivystančios problemos – skurdas, švietimo krizė, demografiniai pokyčiai – gauna nepalyginamai mažiau dėmesio nei vienkartiniai skandalai ar konfliktai. Nes skandalas turi pradžią ir pabaigą, o skurdas – ne.
Taip formuojasi ne tik nuomonė, bet ir tai, ką visuomenė laiko problema. Jei apie kažką nekalbama, to tarsi nėra. Agenda-setting teorija, kurią mokslininkai aprašė dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, šiandien veikia greičiau ir efektyviau nei bet kada – tik dabar ją valdo ne tik redaktoriai, bet ir serveriai.
Skaitytojas kaip paskutinė gynybos linija
Visa ši sistema veikia tol, kol mes jai leidžiame veikti. Kiekvienas paspaudimas ant sensacingos antraštės yra balsas už tokio turinio daugiau. Kiekvienas ignoruotas analitinis straipsnis yra signalas, kad jo nereikia. Tai nereiškia, kad skaitytojai yra kalti – sistema sukurta taip, kad būtų sunku elgtis kitaip.
Bet suvokimas, kaip viskas veikia, jau yra kažkas. Žinoti, kad naujienų srautas nėra neutralus veidrodis, o aktyviai konstruojama tikrovė – tai ne paranoja, o medijų raštingumas. Ir galbūt vienintelis dalykas, kurio algoritmai kol kas negali nupirkti.