Informacijos vartai ir tie, kurie juos valdo
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro naujienų portalus ir mano, kad skaito tai, kas šiandien svarbiausia pasaulyje. Tačiau tai, ką matome ekrane, nėra atsitiktinis pasaulio atspindys – tai kruopščiai suformuotas vaizdas, kurį lemia ir žmogaus sprendimai, ir mašinų logika.
Redakciniai sprendimai egzistavo visada. Redaktorius visada rinkdavosi, kurią žinią dėti ant pirmo puslapio, o kurią – į ketvirtą skiltį. Tai normalu ir neišvengiama. Problema atsiranda tada, kai šie sprendimai tampa neskaidrūs, kai auditorija nežino, kodėl ji mato tai, ką mato.
Algoritmo ranka, kurios nematome
Šiuolaikiniai naujienų portalai veikia dviem lygmenimis. Pirmasis – tradicinis redakcinis: žurnalistai ir redaktoriai sprendžia, ką rašyti ir kaip pateikti. Antrasis – algoritminis: sistema stebi, ką skaitytojai spaudžia, kiek laiko praleidžia prie teksto, ką dalinasi, ir pagal tai koreguoja, kokias naujienas rodyti kiekvienam vartotojui.
Šie du lygmenys dažnai konfliktuoja. Redaktorius gali manyti, kad svarbiausias straipsnis šiandien yra apie klimato politikos pokyčius, tačiau algoritmas greitai išmoksta, kad skaitytojai ilgiau skaito skandalus ir konfliktus. Ilgainiui ekonominis spaudimas lemia, kad algoritmo logika ima dominuoti.
Tyrėjai tai vadina engagement trap – spąstais, kuriuose turinys optimizuojamas ne pagal svarbą, o pagal emocinį atsaką. Pyktis, baimė ir nuostaba generuoja daugiau paspaudimų nei analitiniai tekstai apie struktūrinius visuomenės pokyčius.
Redakcinė kultūra kaip filtras
Algoritmai nėra vienintelis veiksnys. Kiekviena redakcija turi savo kultūrą, neišsakytus prioritetus ir tam tikrą pasaulėžiūrą, kuri persmelkia sprendimus – nuo to, kokius ekspertus kviesti komentuoti, iki to, kaip formuluojami antraštės žodžiai.
Tai nereiškia sąmokslo ar tyčinio manipuliavimo. Dažniausiai tai yra paprasčiausias žmogiškasis polinkis ieškoti patvirtinimo tam, ką jau žinome ir manome. Redakcijos, kaip ir visi socialiniai dariniai, linkusios formuoti vienalytes perspektyvas.
Problema ta, kad skaitytojas retai žino, iš kokios perspektyvos žiūri konkretus portalas. Lietuvos naujienų erdvėje šis skaidrumas ypač menkas – redakcijų nuosavybės struktūros, finansavimo šaltiniai ir redakcinės politikos dokumentai viešai prieinami tik išimtiniais atvejais.
Tai, ko mes nematome – ir kodėl tai svarbu
Galbūt svarbiausia visuomenės nuomonę formuojanti jėga yra ne tai, kas publikuojama, o tai, kas nutylima. Ekonomistai tai vadina agenda-setting efektu: žiniasklaida negali priversti mūsų galvoti tam tikru būdu, tačiau ji labai efektyviai nustato, apie ką mes galvojame.
Kai tam tikros temos – tarkime, sisteminė skurdo problema, korupcija žemesniuose valdžios lygmenyse ar aplinkosaugos pažeidimai – nuolat lieka už dėmesio lauko, visuomenė paprasčiausiai nesprendžia šių problemų. Ne todėl, kad jos nesvarbios, o todėl, kad jos neatrodo svarbios – nes apie jas nekalbama.
Šiame kontekste medijų raštingumas tampa ne papildoma kompetencija, o būtinybe. Suprasti, kaip veikia informacijos atranka, reiškia suprasti, kaip formuojasi mūsų pačių nuomonės ir prioritetai. O tai jau yra pagrindinis demokratinės visuomenės piliečio įgūdis – ne tik balsuoti, bet ir žinoti, kokia informacija grindžiamas tas balsavimas.
Vietoj pabaigos: kas lieka mūsų rankose
Naujienų portalai nėra nei geri, nei blogi savaime. Jie yra institucijos su savo interesais, apribojimais ir kultūra – kaip ir visos kitos institucijos. Klaidinga tikėtis, kad žiniasklaida bus neutrali veidrodis, atspindintis tikrovę be iškraipymų. Tokio veidrodžio nėra ir niekada nebuvo.
Tačiau tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Diversifikuoti informacijos šaltinius, klausti, ko šiame straipsnyje nėra, domėtis, kas finansuoja konkretų portalą – tai nedideli, bet realūs žingsniai. Informacijos pertekliaus amžiuje kritinis santykis su tuo, ką skaitome, yra ne cinizmas, o elementari savisauga.