Kai informacija plūsta kaip Niagara
Prisipažinsiu atvirai – kartais jaučiuosi tarsi stovėčiau po vandens krioklio, tik vietoj vandens ant manęs liejasi naujienos, pranešimai, straipsniai, podkastai ir kas tik nori. Rytą atsikeli, patikrini telefoną ir – bum! – jau 47 neperskaityti straipsniai, 15 naujienlaiškių ir dar draugė atsiuntė penkis įdomius video. O dar dienos neprasidėjo.
Skaitmeninė erdvė tapo tokia prisotinta informacijos, kad kartais net nesuprantu, ar aš valdau turinį, ar turinys valdo mane. Ir žinot kas juokingiausia? Pusė tos informacijos yra arba nereikalinga, arba tiesiog klaidinanti. Bet kaip atskirti grūdus nuo pelų, kai visi atrodo vienodai blizgūs?
Per pastaruosius kelerius metus išmokau kelių triukų, kaip neuždusti šiame informacijos vandenyne. Ne, nesu joks produktyvumo guru ar minimalisto fanatikė, tiesiog žmogus, kuris nori žinoti, kas vyksta pasaulyje, bet nenori tam skirti viso savo gyvenimo.
Kodėl mes paskendame informacijoje (ir kodėl tai ne tik tavo kaltė)
Pirmiausia reikia suprasti, kad tai nėra tik tavo problema. Algoritmai dirba prieš mus – arba už mus, priklauso kaip žiūrėsi. Socialinių tinklų platformos sukurtos taip, kad laikytų tave kuo ilgiau. Jų verslo modelis paremtas tavo dėmesiu, todėl jos daro viską, kad tave užkabintų.
Kiekvieną kartą, kai atidari Facebook, Instagram ar TikTok, dirba šimtai inžinierių sukurtų algoritmų, kurie analizuoja, kas tau patinka, kiek laiko praleidai žiūrėdamas tam tikrą turinį, ką komentavai, net kaip greitai slankei. Visa ši informacija naudojama, kad tau būtų pateiktas dar daugiau „įtraukiančio” turinio.
Problema ta, kad „įtraukiantis” nereiškia „naudingas” ar „tikras”. Dažniausiai tai reiškia „emocionalus”, „šokiruojantis” ar „kontroversiškas”. Todėl mūsų naujienų srautai pilni sensacijų, skandalų ir dalykų, kurie verčia mus pykti ar baimintis. Tai veikia mūsų smegenų primityvias dalis – mes evoliuciškai suprogramuoti atkreipti dėmesį į grėsmes ir netikėtumus.
Dar viena problema – informacijos perteklius sukelia sprendimų paralyžių. Kai turime per daug pasirinkimų, mūsų smegenys tiesiog „užstringa”. Galiausiai arba nieko neskaitome, arba skaitome viską chaotiškai, neįsigilinę ir nieko neįsiminę.
Mano asmeninis informacijos valdymo chaosas (ir kaip iš jo išlindau)
Prieš porą metų mano naršyklėje buvo atidarta apie 73 skirtukų. Taip, skaičiavau. Kiekvienas skirtukas buvo „svarbus straipsnis, kurį būtinai reikia perskaityti”. Žinoma, dauguma jų ten kabojo savaitėmis, o aš jausdavausi kaltė kiekvieną kartą matydama tą skaičių.
Mano požiūris į naujienas buvo maždaug toks: prenumeruoju visus įmanomus naujienlaiškius (o kas žino, gal bus ko nors įdomaus?), seku šimtus paskyrų socialiniuose tinkluose (nes visos atrodo svarbios), išsisaugoju dešimtis straipsnių per dieną (skaitysiu vėliau, tikrai!) ir jaučiuosi nuolat atsilikęs nuo visko.
Lūžio taškas atėjo, kai supratau, kad praleidžiu 3-4 valandas per dieną „informuodamasis”, bet iš tikrųjų nežinau nieko giliau nei antraštės lygmeniu. Buvau platus kaip Nemuno delta, bet sekli kaip padėklas.
Tada nusprendžiau radikaliai keisti savo požiūrį. Ne iš karto viskas pavyko, bet pamažu išsikristalizavo sistema, kuri man veikia. Ne tobula, bet veikia.
Praktinė strategija: kaip aš dabar tvarkau informacijos srautus
Pirmas dalykas, kurį padariau – radikaliai sumažinau įėjimo taškus. Anksčiau informacija į mane plūdo iš visų pusių: el. paštas, Facebook, Twitter, Instagram, LinkedIn, naujienlaiškiai, RSS srautai, Telegram kanalai, WhatsApp grupės… Galva plyšta net išvardijant.
Dabar turiu tris pagrindinius informacijos šaltinius:
– Atrinktus naujienlaiškius (apie 5-7)
– Vieną naujienų agregatoriaus programėlę su kruopščiai parinktais šaltiniais
– Socialinių tinklų sąrašus (ne pagrindinį srautą!)
Viskas kita – išjungta, nutildyta arba tikrinama tik sąmoningai, ne automatiškai.
Antra – sukūriau „informacijos vartus”. Tai reiškia, kad naujienas tikrinu tik tam tikru laiku, ne nuolat. Paprastai tai būna ryte su kava (apie 20-30 minučių) ir vakare (dar 20-30 minučių). Tarp šių laikų telefonas guli veidu žemyn, o pranešimai išjungti.
Žinau, skamba paprasta, bet tai buvo sunkiausia dalis. Pirmąsias savaites jaučiausi tarsi praleisiu kažką LABAI svarbaus. Spoileris: nepraleidau. Pasaulis nesugriuvo, o aš tapau daug ramesnė.
Trečia – įdiegiau „dviejų liečių” taisyklę. Kai pamačiau įdomų straipsnį ar naujieną, neišsaugau jos automatiškai. Vietoj to klausiuosi: ar tai tikrai susiję su mano interesais ar darbu? Ar tai iš patikimo šaltinio? Jei atsakymas „ne” bent į vieną klausimą – pradedu.
Jei vis tik išsaugau, tuomet per savaitę turiu arba perskaityti, arba ištrinti. Jokio begalinio kaupimo. Tai kaip su drabužiais – jei nesivilkėjai per sezoną, greičiausiai nebevilkėsi.
Kaip atpažinti patikimas naujienas (kai visi atrodo įtikinami)
Čia tampa įdomu. Nes šiandien net visiškai išgalvotos naujienos gali atrodyti labai profesionaliai. Mačiau svetainių, kurios vizualiai atrodo kaip CNN ar BBC, bet skleidžia visiškus nesąmones.
Mano patikrinimo sąrašas atrodo taip:
Pirmiausia žiūriu į šaltinį. Ar tai žinoma žiniasklaidos organizacija? Ar turi redakcinę kolegiją? Ar galiu rasti informacijos apie žurnalistus, kurie rašo straipsnius? Jei svetainė anonimė, be kontaktų, be aiškios istorijos – raudona vėliavėlė.
Tikrinu datą. Kartais socialiniuose tinkluose cirkuliuoja senos naujienos, pateikiamos kaip šviežios. Ypač dažnai tai nutinka su skandalingomis istorijomis – kas nors iškasa trejų metų senumo straipsnį ir dalinasi juo tarsi tai įvyko vakar.
Skaitau toliau nei antraštę. Dieve mano, kiek kartų esu mačiusi žmones pykstant dėl naujienos, kurios net neperskaitė! Antraštė gali būti klaidinanti (dažnai tyčia), o pats straipsnis pasakoja visai kitą istoriją. Arba antraštė užduoda klausimą, o straipsnyje atsakymas yra „ne” (tai vadinama Betteridge dėsniu).
Ieškau kitų šaltinių. Jei tai tikrai svarbi naujiena, apie ją rašys ne vienas šaltinis. Jei radau kažką šokiruojančio, bet apie tai rašo tik viena keista svetainė – greičiausiai tai nesąmonė arba labai iškreipta istorija.
Atkreipiu dėmesį į kalbą. Patikimi šaltiniai paprastai naudoja neutralią, faktais paremtą kalbą. Jei straipsnis pilnas emocingų žodžių, šauksnių, DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ ir bandymų manipuliuoti tavo jausmais – atsargiai.
Tikrinu, ar yra šaltiniai. Geras žurnalistinis darbas nurodo, iš kur gauta informacija. „Ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „žmonės teigia” be jokių konkrečių nuorodų – labai įtartina.
Ir štai praktiška detalė: įsidiegiau naršyklės plėtinį „NewsGuard”, kuris rodo patikimumo įvertinimus naujienų svetainėms. Tai ne tobulas sprendimas, bet padeda kaip pirmas filtras.
Socialiniai tinklai: draugas ar priešas?
Socialiniai tinklai – tai sudėtinga. Iš vienos pusės, ten galiu rasti įdomių perspektyvų, greitai sužinoti apie įvykius, sekti žmones, kurių nuomonė man svarbi. Iš kitos pusės – tai informacinio triukšmo epicentras.
Mano sprendimas buvo nustoti naudoti pagrindinį srautą. Rimtai. Facebook ir Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi) leidžia kurti sąrašus – tai kaip atskiros naujienų srautai su tik tam tikrais žmonėmis ar puslapiais. Aš sukūriau kelis: „Naujienos”, „Profesionalūs”, „Draugai”, „Įkvėpimas”.
Kai noriu sužinoti naujienas, atidarau „Naujienos” sąrašą, kuriame yra tik patikimi žiniasklaidos šaltiniai ir žurnalistai. Kai noriu pamatyti, ką veikia draugai – atidarau „Draugai”. Bet niekada neatidarau pagrindinio srauto, kur algoritmas sprendžia, ką man rodyti.
Instagram naudoju tik per „Following” sritį, ne „For You”. Taip matau tik tuos žmones, kuriuos pati pasirinkau sekti, chronologine tvarka.
Dar vienas triukas – reguliariai valau sekamuosius. Kas kelis mėnesius peržiūriu, ką seku, ir klausiuosi: ar šis turinys prideda vertės mano gyvenimui? Ar jaučiuosi geriau ar blogiau po to, kai jį matau? Jei atsakymas neigiamas – atsiseku be jokios kaltės.
Ir taip, išjungiau visus pranešimus. Visus. Jei kas nors tikrai nori manęs pasiekti, gali paskambinti ar parašyti SMS. Socialiniai tinklai gali palaukti.
Įrankiai, kurie man padeda išlikti sveikai protingai
Technologijos sukūrė problemą, bet jos taip pat gali padėti ją spręsti. Štai keletas įrankių, kuriuos naudoju:
Pocket – čia išsaugau straipsnius, kuriuos noriu perskaityti vėliau. Bet su ta „dviejų liečių” taisykle – jei per savaitę neperskaičiau, greičiausiai nebeskaitysi.
Feedly – RSS skaitytuvė, kur galiu sekti įvairius tinklaraščius ir naujienų svetaines vienoje vietoje. Galiu organizuoti juos į kategorijas ir skaityti savo tempu, be jokių algoritmų.
Freedom – programėlė, kuri blokuoja tam tikras svetaines ar programas nustatytu laiku. Naudoju ją, kai tikrai reikia susikaupti ir negaliu pasitikėti savo valios galia.
OneTab – naršyklės plėtinys, kuris visus atidarius skirtukus paverčia vienu sąrašu. Išgelbėjo mane nuo 73 skirtukų chaoso. Dabar, kai matau, kad skirtukų daugėja, tiesiog spaudžiu OneTab, ir viskas tampa tvarkinga.
Apple Screen Time / Android Digital Wellbeing – įmontuotos funkcijos, kurios rodo, kiek laiko praleidžiu telefone. Kartais tiesiog žinojimas, kad šiandien jau 2 valandas praleidai Instagram, pakanka, kad sustabdytum.
Bet svarbiausia ne įrankiai, o sąmonė. Galiu turėti visas šias programėles, bet jei neturiu aiškios nuostatos, kodėl ir kaip noriu vartoti informaciją, jos nepadės.
Kai informacijos baimė tampa problema
Turiu prisipažinti dar vieną dalyką – kartais mano bandymai valdyti informacijos srautus virsdavo kita kraštutinumu. Pradėdavau bijoti praleisti kažką svarbaus (FOMO – fear of missing out), todėl vėl grįždavau prie nuolatinio naujienų tikrinimo.
Arba dar blogiau – pradėdavau visiškai vengti naujienų, nes jos darydavo mane nerimastingą. Ypač per pandemiją ar kitus sunkius laikotarpius. Tada jaučiausi kalta, kad „nesu informuota”, bet kartu žinojau, kad dar viena apokaliptinė antraštė mane tiesiog pribaigs.
Ką išmokau: sveika informacijos dieta reiškia balansą, ne kraštutinumus. Taip, svarbu žinoti, kas vyksta pasaulyje. Bet ne mažiau svarbu saugoti savo psichinę sveikatą.
Dabar leidžiu sau „naujienų detoksą” – dienas ar net savaites, kai sąmoningai riboju naujienų vartojimą iki minimumo. Tikrinu tik pagrindinius dalykus kartą per dieną, bet nesigilinu į detales, neskaitau komentarų, neieškau papildomos informacijos.
Ir žinot kas? Pasaulis nesustoja. Tikrai svarbūs dalykai vis tiek pasiekia – draugai pamini, kolegos aptaria, arba tiesiog neįmanoma nepastebėti. O visa ta kasdienė drama, skandalai, „būtinai skaitytini” straipsniai – jie praeina ir niekas jų neprisimena po savaitės.
Kaip mokau vaikus (ir save) kritiškai mąstyti apie informaciją
Jei turi vaikų ar dirbi su jaunimu, tai dar svarbiau. Jie auga pasaulyje, kur informacija yra dar gausesnė ir dar sunkiau atskiriama nuo dezinformacijos.
Su savo vaikais (ir kartais su savimi) praktikuoju tokius dalykus:
Žaidžiame „tikra ar melaginga” – parodau jiems įvairių naujienų ir kartu bandome išsiaiškinti, ar jos tikros. Tai kaip detektyvų žaidimas, tik mokomasis.
Kalbamės apie tai, kaip jie jaučiasi po to, kai mato tam tikrą turinį. Ar tai juos džiugina, liūdina, pykdo? Kodėl? Kas nori, kad jie taip jaustųsi, ir kodėl?
Aptariame, kaip veikia algoritmai. Paaiškinu, kad TikTok ar YouTube rodo jiems turinį ne atsitiktinai, o todėl, kad nori juos išlaikyti platformoje kuo ilgiau. Tai padeda jiems suprasti, kad jie yra manipuliuojami, ir tapti atsparesniais.
Mokomės atpažinti manipuliavimo technikas – clickbait antraštes, emocingą kalbą, išimtų iš konteksto citatų, suklastotus vaizdus.
Bet svarbiausia – pats būnu pavyzdys. Jei vaikai mato, kad aš nuolat kabau telefone, skaičiau naujienas per pusryčius, nerimauju dėl kiekvieno įvykio – jie išmoks to paties. Jei mato, kad aš sąmoningai valdau savo informacijos vartojimą, kad turiu kitas pomėgius ir interesus – jie išmoks kitaip.
Gyvenimas su informacija, ne informacijai
Štai kur mes dabar esame. Aš vis dar skaitau naujienas, vis dar noriu žinoti, kas vyksta pasaulyje, vis dar kartais paskęstu informacijos sraute. Bet dabar tai vyksta mano sąlygomis, ne algoritmų.
Supratau, kad tikslas nėra būti visiškai informuotam apie viską – tai neįmanoma ir nereikalinga. Tikslas yra būti pakankamai informuotam apie tai, kas tikrai svarbu man, mano gyvenimui, mano vertybėms.
Taip pat supratau, kad informacijos valdymas – tai ne vienkartinis projektas, o nuolatinė praktika. Kartais vėl pradeda kauptis skirtukai, grįžta senos įpročiai, algoritmai vėl mane užkabina. Bet dabar žinau, kaip atpažinti, kada tai vyksta, ir turiu įrankių grįžti į pusiausvyrą.
Ir galiausiai – supratau, kad geriausia informacija dažnai ateina ne iš naujienų srautų. Ji ateina iš knygų, kurias skaitau ne skubėdama. Iš gilių pokalbių su įdomiais žmonėmis. Iš asmeninės patirties. Iš tylos, kuri leidžia apmąstyti tai, ką jau žinau.
Naujienų srautai duoda plačią, bet seklią informaciją. O gyvenimui reikia gilumos. Reikia laiko apmąstymams, sintezei, supratimui. Ir tam reikia erdvės, kuri atsiranda tik tada, kai nustoji leisti informacijai užpildyti kiekvieną savo gyvenimo akimirką.
Taigi dabar, kai uždarysiu šį tekstą, neatidarysiu automatiškai naujienų srauto. Gal padarysiu arbatos. Gal pažiūrėsiu pro langą. Gal pagalvosiu apie tai, ką ką tik parašiau. Naujienos palauks. Jos visada laukia. O mano gyvenimas – ne.