Kodėl šiandien taip sunku atskirti grūdus nuo pelų
Prisimenu laikotarpį, kai naujienas gaudavome iš kelių patikimų šaltinių – ryto laikraščio, vakaro televizijos žinių, gal dar radijo per pietus. Dabar? Atsiverčiu telefoną ir per minutę gaunu šimtus pranešimų iš dešimčių skirtingų platformų. Facebook draugai dalijasi straipsniais, Instagram influenceriai skelbia „svarbias naujienas”, Twitter srautas nesiliauja, o dar yra tos visos naujienlaiškių prenumeratos, kurias kadaise užsisakiau.
Problema ne tik ta, kad informacijos per daug. Problema ta, kad tarp tikrų naujienų slypi pusiau tiesos, visiškai išgalvotos istorijos, manipuliatyvūs antraštės ir tiesiog nesąmonės. Mano mama praeitą savaitę atsiuntė man straipsnį apie „stebuklingą vaistą”, kuris išgydė visus ligonius ligoninėje. Pasirodo, tai buvo satyrinis tekstas, bet antraštė buvo parašyta taip įtikinamai, kad ji patikėjo.
Skaitmeninėje erdvėje informacija keliauja greičiau nei bet kada istorijoje, bet kartu su ja keliauja ir dezinformacija. Algoritmai rodo mums tai, kas sukelia emocijas, ne tai, kas tiesa. O mūsų smegenys, evoliucijos suprogramuotos reaguoti į pavojų ir sensacijas, puikiai „kandasi” ant šių triukų.
Informacijos pertekliaus anatomija
Kiekviena minutė internete generuoja neįsivaizduojamą kiekį turinio. YouTube’e įkeliama 500 valandų vaizdo medžiagos, Facebook’e pasidalinama 150 000 žinučių, Twitter’yje išsiunčiama 350 000 tvitų. Ir tai tik kelios platformos.
Bet štai kas įdomu – dauguma šio turinio nėra „naujienos” tradicine prasme. Tai asmeninės nuomonės, reklamos, pramoginis turinys, kartais sąmoningai klaidinanti informacija. Viskas sumaišyta į vieną milžinišką kokteilį, kurį mūsų smegenys turi kaip nors apdoroti.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vidutinis žmogus per dieną susiduria su maždaug 34 gigabaitais informacijos. Tai atitinka maždaug 100 000 žodžių – tarsi perskaitytum nedidelę knygą kiekvieną dieną. Tik skirtumas tas, kad knygą renkiesi sąmoningai, o informacijos srautas tiesiog užgriūva.
Dar viena problema – dėmesio ekonomika. Platformos kovoja už kiekvieną mūsų dėmesio sekundę, nes dėmesys reiškia pinigus. Todėl jų algoritmai optimizuoti ne tam, kad rodytų mums patikimiausią informaciją, o tam, kad išlaikytų mus kuo ilgiau prisijungusius. Sensacingos, pykdžio keliančios ar šokiruojančios naujienos puikiai atlieka šį darbą.
Kaip atpažinti patikimą informacijos šaltinį
Gerai, tai kaip gi praktiškai atskirti, kas verta dėmesio, o kas – ne? Pradėkime nuo šaltinio patikrinimo. Tai skamba elementariai, bet daugelis žmonių dalijasi straipsniais net nepažiūrėję, kas juos publikavo.
Pirmas žingsnis – pažvelk į domeną. Ar tai žinomas žiniasklaidos kanalas? Ar svetainės pavadinimas atrodo keistai, pavyzdžiui, „tikrostiesos-naujienos.lt” ar panašiai? Patikimi šaltiniai paprastai turi aiškią istoriją, redakcinę politiką ir kontaktinę informaciją. Jei svetainėje nerandi „Apie mus” skyriaus arba ten parašyta miglotai, tai raudonas signalas.
Antra, pažiūrėk į autorių. Ar straipsnio autorius nurodytas? Ar galima rasti informacijos apie jį? Profesionalūs žurnalistai paprastai turi savo profilius, publikacijų istoriją. Jei autorius – „Redakcija” arba visai nenurodytas, būk atsargus.
Trečia, patikrink datą. Kartais senos naujienos cirkuliuoja kaip švieži įvykiai. Ypač socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi straipsniais iš prieš kelerių metų, ir kiti mano, kad tai nutiko vakar. Kontekstas labai svarbus.
Ketvirta – šaltiniai straipsnyje. Ar autorius nurodo, iš kur gavo informaciją? Ar yra nuorodos į tyrimus, oficialius pranešimus, kitus patikimus šaltinius? Jei straipsnyje teigiama, kad „mokslininkai įrodė”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai ir kur publikavo tyrimą, tai greičiausiai tuščias šūkis.
Penkta, pasitikrink keliuose šaltiniuose. Jei kažkas tikrai įvyko, apie tai rašys ne vienas žiniasklaidos kanalas. Jei radai sensacingą naujieną tik vienoje mažai žinomoje svetainėje, o didieji žiniasklaidos kanalai tyli – labai tikėtina, kad tai netiesą arba labai išpūsta istorija.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Facebook, Instagram, Twitter ir kitos platformos tapo pagrindiniais daugelio žmonių naujienų šaltiniais. Problema ta, kad šios platformos nėra žiniasklaidos organizacijos – jos yra technologijų įmonės, kurių tikslas – pardavinėti reklamą. Jų algoritmai rodo mums turinį, kuris mus „įtrauks”, ne turinį, kuris mus informuos.
Viena didžiausių problemų – aido kamera. Algoritmai stebi, kokį turinį mes mėgstame, komentuojame, dalijamės, ir rodo mums daugiau panašaus. Jei linkęs tikėti tam tikromis teorijomis ar nuomonėmis, gausi vis daugiau turinio, kuris patvirtina tavo įsitikinimus. Tai sukuria iliuziją, kad „visi taip mano” arba „tai akivaizdi tiesa”, nors realybėje tai tik tavo informacinis burbulas.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, sąmoningai sekite įvairius šaltinius su skirtingomis perspektyvomis. Jei skaitai tik vienos politinės pakraipos žiniasklaidą, pabandyk kartais paskaityti ir kitą pusę. Ne tam, kad sutiktum, o tam, kad suprastum, kaip kiti žmonės mato situaciją.
Antra, būk skeptiškas dėl emocingų antraščių. Jei antraštė tave pykdo, šokiruoja ar labai džiugina – sustok prieš dalindamasis. Būtent tokios antraštės sukurtos maksimaliai virališkumui, ne informavimui. Perskaityk visą straipsnį (taip, visą, ne tik antraštę), pagalvok, ar turinys atitinka antraštę.
Trečia, atkreipk dėmesį į tai, kas dalijasi. Ar tai patikimas šaltinis? Ar žmogus, kuris dalijasi, paprastai skelbia patikimą informaciją? Deja, net draugai ir šeimos nariai kartais netyčia platina dezinformaciją. Tai nereiškia, kad jie blogi žmonės – tiesiog jie patys tapo dezinformacijos aukomis.
Praktiniai įrankiai informacijos tikrinimui
Laimei, nereikia būti detektyvu, kad patikrintum informaciją. Yra puikių įrankių, kurie padeda tai padaryti greitai ir efektyviai.
Pradėkime nuo faktų tikrinimo svetainių. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios svetainės specializuojasi tikrinti virališkus teiginius ir naujienas. Jei kažkas tau atrodo per daug neįtikėtina, greičiausiai kažkas jau tai patikrinęs.
Google’o atvirkštinė paveikslėlių paieška – neįtikėtinai naudingas įrankis. Dažnai dezinformacijoje naudojami seni arba iš konteksto ištraukti paveikslėliai. Įkelk paveikslėlį į Google Images, ir pamatysi, kur dar jis buvo naudotas. Kartais paaiškėja, kad „vakarykštis įvykis” iš tikrųjų nutiko prieš penkerius metus kitame kontinente.
Yra ir specialių naršyklės plėtinių, kurie padeda atpažinti patikimus šaltinius. Pavyzdžiui, „NewsGuard” reitinguoja naujienas teikiančias svetaines pagal patikimumo kriterijus. Tai ne tobulas sprendimas, bet gali padėti greitai susiorientuoti.
Wikipedia, nors ir ne tobula, dažnai yra geras pradinis taškas. Ne tam, kad gautum galutinį atsakymą, bet tam, kad suprastum kontekstą ir rastum nuorodas į pirminius šaltinius. Ypač naudinga skaitant apie sudėtingas temas ar istorinius įvykius.
Kaip sukurti savo informacijos filtravimo sistemą
Vien žinoti, kaip tikrinti informaciją, nepakanka. Reikia sistemos, kuri padėtų valdyti tą milžinišką srautą, su kuriuo susiduriame kasdien.
Pirma, apribokite šaltinius. Tai skamba prieštaringai – ar ne turėtume turėti prieigą prie kuo daugiau informacijos? Teoriškai taip, bet praktiškai per daug šaltinių reiškia chaosą. Geriau turėti 5-10 tikrai patikimų šaltinių, kuriuos skaitai reguliariai, nei 50 atsitiktinių, kuriuos matai Facebook’e.
Sukurk savo naujienų sąrašą. Gali naudoti RSS skaitykles (taip, jos vis dar egzistuoja ir veikia puikiai), naujienlaiškius arba tiesiog sąrašą svetainių, kurias lankai. Svarbu, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas, ne atsitiktinis srautas.
Nustatyk laiko ribas. Viena didžiausių problemų – begalinis slinkimas per naujienas. Gali praleisti valandas skaitydamas vis naujas istorijas, ir vis tiek jaustis, kad nieko nežinai. Geriau skirti 30 minučių per dieną sąmoningam naujienų skaitymui iš patikimų šaltinių nei tris valandas atsitiktiniam slinkimui per socialinių tinklų srautą.
Atskirk skubias naujienas nuo svarbių. Dauguma naujienų, kurios atrodo labai skubios, iš tikrųjų tokios nėra. Jei kažkas tikrai svarbu, sužinosi. Nereikia būti prisijungusiam 24/7, kad būtum informuotas. Priešingai – nuolatinis prisijungimas dažnai trukdo suprasti, kas iš tikrųjų svarbu.
Kritinio mąstymo įgūdžių ugdymas
Galiausiai, geriausia apsauga nuo dezinformacijos – ne konkretūs įrankiai ar metodai, o kritinio mąstymo įgūdžiai. Tai kaip išmokti žvejoti, o ne gauti žuvį.
Užduok sau klausimus prieš patikėdamas informacija. Kas naudojasi, jei aš patikėsiu šia informacija? Kas ją platina ir kodėl? Ar tai patvirtina mano jau turimus įsitikinimus (ir galbūt todėl man lengviau patikėti)? Kokie alternatyvūs paaiškinimai galėtų būti?
Mokykis atpažinti loginius klaidingus argumentus. Pavyzdžiui, „ad hominem” – kai puolamas asmuo, o ne jo argumentai. Arba „slippery slope” – kai teigiama, kad vienas mažas veiksmas neišvengiamai ves prie katastrofiškų pasekmių. Arba „false dilemma” – kai pateikiamos tik dvi galimybės, nors iš tikrųjų jų yra daugiau.
Supraski, kaip veikia patvirtinimo šališkumas. Mes visi turime tendenciją ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Tai natūralu, bet svarbu tai suvokti ir sąmoningai kovoti su tuo. Kai randi informaciją, kuri puikiai atitinka tavo nuomonę – būk ypač skeptiškas. Gali būti, kad ji tiesiog sako tai, ką nori išgirsti.
Pripažink, kai nežinai. Viena didžiausių šiuolaikinių problemų – jausmas, kad privalome turėti nuomonę apie viską. Bet realybė tokia, kad daugelis temų yra sudėtingos, o mes neturime pakankamai informacijos ar ekspertizės. Sakyti „nežinau” arba „man reikia daugiau informacijos” – tai ne silpnybės ženklas, o proto ženklas.
Kai informacijos srautas tampa tavo sąjungininku, o ne priešu
Grįžkime prie tos mamos istorijos, kurią minėjau pradžioje. Po to incidento su „stebuklingu vaistu” pradėjome su ja reguliarius pokalbius apie tai, kaip tikrinti informaciją. Ne pamokslus – tiesiog pokalbius. Dabar ji man kartais atsiunčia žinutes: „Radau šitą straipsnį, bet man atrodo kažkas čia ne taip, ką manai?”
Tai ir yra tikslas – ne tapti paranojiškais skeptikais, kurie netiki niekuo, o išmokti orientuotis informacijos jūroje. Suprasti, kada galima pasitikėti, kada reikia papildomai patikrinti, o kada tiesiog ignoruoti kaip triukšmą.
Skaitmeninė erdvė nėra priešas. Ji suteikia neįtikėtinas galimybes mokytis, bendrauti, suprasti pasaulį. Bet kaip ir su bet kokiu galingų įrankiu, reikia išmokti juo naudotis atsakingai. Informacijos perteklius gali būti prakeikimas arba palaiminimas – priklausomai nuo to, kaip mes jį valdome.
Pradėk mažais žingsniais. Pasirink kelis patikimus šaltinius. Prieš dalindamasis kažkuo socialiniuose tinkluose, sustok ir pagalvok. Užduok sau klausimą: ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Jei ne – patikrink. Jei vis tiek neaišku – nedalinkis. Taip paprastai.
Ir pamąstyk apie savo atsakomybę. Kiekvienas kartas, kai dalijamės dezinformacija, mes tampame jos platinimo grandimi. Net jei tai netyčia, net jei turėjome gerų ketinimų. Informacijos ekologija priklauso nuo mūsų visų. Būkime atsakingi jos dalyviai, ne tik vartotojai.
Galiausiai, nepamirsk, kad už kiekvienos naujienos slypi tikri žmonės ir tikros istorijos. Kai skaitai apie statistiką, skaičius, įvykius – prisimink, kad tai ne abstraktūs dalykai, o tikra realybė. Tai padeda išlaikyti perspektyvą ir nepasimesti sensacijų sūkuryje. Informacija tarnauja mums geriausiai, kai ji padeda mums geriau suprasti pasaulį ir žmones jame, o ne kai tiesiog kelia emocijas ar patvirtina mūsų išankstinius įsitikinimus.