Kada informacijos gausumas tampa našta
Prisimenu, kaip prieš dešimtmetį tikrinti naujienas reiškė perskaityti rytinį laikraštį ir pažiūrėti vakaro televizijos žinias. Dabar mano telefonas per dieną gauna šimtus pranešimų, el. pašto dėžutė perpildyta, o socialinių tinklų srautas niekada nesibaigia. Ir neesu vienas – daugelis žmonių jaučia, kad skęsta informacijos vandenyne.
Problema ne tik kiekybinė. Mes ne tiesiog gauname daug informacijos – mes gauname prieštaringą, kartais klaidinančią, dažnai emociškai manipuliuojančią informaciją. Vienas šaltinis teigia vieną, kitas – visiškai priešingai. Kas teisus? Kam tikėti? Ir svarbiausia – kaip nesugaišti pusės gyvenimo bandant tai išsiaiškinti?
Skaitmeninėje erdvėje informacija veikia pagal kitokius dėsnius nei tradicinėje žiniasklaidoje. Ji sklinda greičiau, keičiasi dažniau ir dažnai neturi aiškaus autoriaus ar atsakomybės grandinės. Tai reiškia, kad mums patiems tenka tapti savo informacijos kuratoriais, redaktoriais ir faktų tikrintojais.
Kodėl mūsų smegenys pralaimėja informacinį karą
Žmogaus smegenys evoliucionavo aplinkoje, kur informacija buvo reta ir vertinga. Mūsų protėviai turėjo įsiminti, kur auga vaisiai, kur slypi pavojai, kaip atrodo draugiški ar priešiški veidai. Šiandien mūsų smegenys vis dar veikia pagal tuos pačius principus, bet aplinka pasikeitė radikaliai.
Štai keletas būdų, kaip mūsų prigimtis mus apgauna skaitmeninėje erdvėje. Pirmiausia, mes turime patvirtinimo šališkumą – linkstame ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų esamas nuostatas. Jei manau, kad klimato kaita yra rimta problema, aš natūraliai daugiau dėmesio skiriusiu straipsniams, kurie tai patvirtina. Jei skeptiškai žiūriu į vakcinaciją, mano dėmesį patrauks būtent tos istorijos, kurios kelia abejonių.
Antra, mes esame emociškai reaktyvūs. Naujiena, kuri sukelia pyktį, baimę ar pasipiktinimą, bus daug labiau įsimenama ir dalijama nei neutrali faktų santrauka. Socialinių tinklų algoritmai tai puikiai žino ir specialiai rodo mums turinį, kuris sukelia stiprias emocijas – nes taip mes ilgiau praleidžiame laiko platformoje.
Trečia, mes linkę pasitikėti tuo, kas atrodo pažįstama. Jei tą pačią informaciją matome kelis kartus iš skirtingų šaltinių, ji pradeda atrodyti patikimesnė – net jei visi tie šaltiniai tiesiog kartoja tą pačią nepatikriną gandą. Psichologai tai vadina „tiesos iliuzijos efektu”.
Kaip sukurti savo informacijos filtravimo sistemą
Gerai, supratome problemą. Dabar – kas daryti praktiškai? Pirmasis žingsnis – pripažinti, kad negalime ir neturime sekti visko. Tai ne silpnybė, o protingas pasirinkimas. Vietoj to, kad bandyčiau būti informuotas apie viską, aš pasirinkau kelis man svarbius klausimus ir juos sekti giliau.
Pradėkite nuo sąrašo. Užsirašykite 3-5 temas, kurios jums tikrai svarbios. Galbūt tai jūsų profesinė sritis, galbūt vietos politika, galbūt sveikata ar technologijos. Būkite konkretūs. Vietoj „politika” geriau „švietimo politika Lietuvoje” arba „energetikos nepriklausomybė”. Kuo konkretesni, tuo lengviau filtruoti.
Toliau – identifikuokite 2-3 pirminius šaltinius kiekvienai temai. Pirminis šaltinis nebūtinai reiškia naujienų portalą. Tai gali būti profesinė organizacija, mokslo institucija, vyriausybinė agentūra ar net konkretus ekspertas. Pavyzdžiui, jei domitės visuomenės sveikata, Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimai ir Higienos instituto duomenys yra daug patikimesni nei atsitiktiniai straipsniai portale.
Sukurkite RSS skaitytuvą arba naudokite naujienlaiškius. Taip, žinau, RSS skamba kaip technologija iš 2005-ųjų, bet ji vis dar veikia puikiai. Programos kaip Feedly ar Inoreader leidžia prenumeruoti konkrečius šaltinius ir matyti visas naujienas vienoje vietoje, be algoritmų, be reklamos, be manipuliacijų. Jūs kontroliuojate, ką matote.
Patikimumo tikrinimo metodika, kuri veikia
Kai susiduriate su naujienų istorija, kuri atrodo svarbi ar keista, verta skirti minutę patikrinimui. Ne, neturite tapti žurnalistu ar detektyvu. Pakanka kelių paprastų žingsnių.
Pirma, pažiūrėkite į šaltinį. Ar tai žinomas ir pripažintas leidinys? Ar jie turi redakcinę komandą? Ar galite rasti informaciją apie jų savininkus ir finansavimą? Jei svetainė atsirado prieš tris mėnesius, neturi kontaktų ir pilna reklaminių iššokančių langų – tai raudonas signalas.
Antra, ieškokite originalaus šaltinio. Dažnai naujienos yra perrašytos iš kitų šaltinių, o perrašant prarandamas kontekstas arba pridedama interpretacija. Jei straipsnyje rašoma „tyrimai rodo” – kokie tyrimai? Kas juos atliko? Kur publikuoti? Jei šių detalių nėra, tai greičiausiai prastas žurnalizmas arba manipuliacija.
Trečia, patikrinkite datą. Seni straipsniai dažnai cirkuliuoja socialiniuose tinkluose tarsi naujienos. Istorija apie kokį nors skandalą iš 2015-ųjų gali būti visiškai teisinga, bet jei ji dalijama dabar be datos nuorodos – tai klaidina.
Ketvirta, naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, PolitiFact. Jei kažkas atrodo per daug sensacinga, greičiausiai kažkas jau tai patikrino.
Penkta – ir tai svarbiausia – klauskite savęs: kas nori, kad aš tuo tikėčiau ir kodėl? Kiekviena informacija turi tikslą. Kartais tai tiesiog informuoti, bet dažnai – įtikinti, parduoti, mobilizuoti arba sukelti emociją. Suprasdami motyvaciją, geriau suprantame, kiek galime pasitikėti.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Socialiniai tinklai nėra naujienos. Pakartosiu, nes tai svarbu: socialiniai tinklai nėra naujienos. Jie yra socialinė erdvė, kur žmonės dalijasi nuomonėmis, patirtimis, emocijomis – ir kartais naujienomis. Bet tai, ką matote savo sraute, yra kruopščiai atrinktą algoritmo, kurio tikslas – ne jus informuoti, o išlaikyti platformoje kuo ilgiau.
Aš pats pastebėjau, kaip mano Facebook srautas per metus pasidarė vis labiau poliarizuotas. Ne todėl, kad mano draugai taip pasikeitė, bet todėl, kad algoritmas suprato, kokios įrašai mane labiau įtraukia. Jis rodė daugiau to, kas kelia emociją, ir mažiau to, kas neutralu ar sudėtinga.
Štai keletas praktinių patarimų darbui su socialiniais tinklais. Pirma, reguliariai valykite savo srautą. Atsisakykite prenumeratos puslapių, kurie nuolat sukelia neigiamas emocijas arba dalijasi abejotinu turiniu. Taip, net jei jums patinka pykti ant jų – tai kenkia jūsų psichinei sveikatai ir iškreipia pasaulio suvokimą.
Antra, aktyviai ieškokite įvairių perspektyvų. Jei sekate tik tuos, kurie sutinka su jumis, jūsų pasaulio vaizdas bus iškreiptas. Nebijokite sekti žmonių ar organizacijų, kurie mąsto kitaip – tai ne išdavystė savo įsitikinimams, o intelektualinis brandumas.
Trečia, niekada nedalinkitės straipsnio, kurio neperskaitėte. Taip, visi tai darome, bet tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dezinformacija plinta. Antraštė gali būti klaidinanti, o turinys – visiškai kitoks.
Ketvirta, atminkite, kad „patinka” mygtukas nėra sutikimo ženklas. Galite paspausti „patinka” įrašui, kuris jums įdomus, bet su kuriuo nesutinkate. Tačiau algoritmas to neskiria – jis tiesiog mato, kad jus įtraukė, ir rodys daugiau panašaus.
Kaip organizuoti informacijos vartojimo rutiną
Viena didžiausių klaidų, kurią dariau – tikrinau naujienas nuolat. Pabudau – telefone. Pietų pertrauka – naujienos. Prieš miegą – dar kartą naujienos. Tai sukūrė nuolatinio nerimo būseną ir iliuziją, kad turiu būti nuolat informuotas.
Dabar turiu kitokią sistemą. Naujienas tikrinu du kartus per dieną: ryte su kava ir vakare. Kiekvienam seansui skiriu 20-30 minučių. Per tą laiką peržiūriu savo RSS skaitytuvą, patikrinu kelis patikimus šaltinius ir tiek. Jei nutiko kažkas tikrai svarbaus, sužinosiu – pasitikėkite, svarbios naujienos visada prasiskverbia.
Šis požiūris turi keletą privalumų. Pirma, sutaupo laiko. Vietoj kelių valandų, išbarstytų per dieną, skiriu vieną valandą koncentruotai. Antra, sumažina stresą. Nėra nuolatinio naujienų srauto, kuris traukia dėmesį. Trečia, leidžia geriau įsisavinti informaciją. Kai skaitau susikaupęs, o ne bėgomis laukdamas autobuso, geriau suprantu kontekstą.
Rekomenduoju sukurti fizinę atskirą erdvę naujienų skaitymui. Tai gali būti konkretus krėslas, kavinė ar net tiesiog kitas įrenginys. Aš naujienas skaitau planšetėje, o telefoną naudoju komunikacijai. Ši fizinė riba padeda atskirti informacijos vartojimą nuo kitos veiklos.
Dar vienas naudingas įprotis – savaitės apžvalgos. Sekmadienio vakarą skiriu pusvalandį peržiūrėti, kas vyko per savaitę. Skaitau ilgesnius analitinius straipsnius, žiūriu dokumentinius filmus ar klausau podcastų apie temas, kurios man svarbios. Tai padeda matyti platesnį vaizdą, ne tik kasdienius įvykius.
Gilinamasis skaitymas versus paviršutiniškumas
Viena didžiausių skaitmeninės erdvės problemų – ji skatina paviršutinišką suvokimą. Antraštė, keletas pastraipų, komentarai – ir jau manome, kad suprantame temą. Bet tikrasis supratimas reikalauja gilumo.
Pastebėjau, kad mano skaitymo įgūdžiai keitėsi. Tapo sunkiau susikaupti ilgam tekstui, akys pradėjo šokinėti ieškant pagrindinių punktų, nuobodu tapo greitai. Tai ne atsitiktinumas – tai mūsų smegenų prisitaikymas prie skaitmeninės aplinkos. Ir tai problema, nes sudėtingi klausimai reikalauja sudėtingo mąstymo.
Sprendimas – sąmoningai skirti laiko gilinamajam skaitymui. Aš sau nustatiau taisyklę: kiekvieną savaitę perskaityti bent vieną ilgą straipsnį ar knygos skyrių apie man svarbią temą. Ne naujienų straipsnį, o analitinį tekstą, kuris nagrinėja klausimą iš įvairių perspektyvų, pateikia duomenis, diskutuoja su alternatyviais požiūriais.
Tokiam skaitymui reikia kitokių sąlygų. Išjunkite pranešimus, atsisėskite patogiai, turėkite popierių užrašams. Skaitykite lėtai, darykite pauzes, galvokite. Jei kažko nesuprantate – ieškokite papildomos informacijos. Jei kažkas atrodo įdomu – užsirašykite.
Gilinamasis skaitymas ne tik pagerina supratimą – jis treniruoja dėmesį ir kritinį mąstymą. Po kelių savaičių pastebėsite, kad lengviau susikaupiate, geriau atskirkite svarbią informaciją nuo triukšmo, objektyviau vertinate argumentus.
Informacinis raštingumas kaip gyvenimo įgūdis
Kai pradėjau rašyti šį straipsnį, norėjau duoti aiškų receptą: daryk taip ir taip, ir viskas bus gerai. Bet supratau, kad tai neveikia. Informacijos valdymas nėra vienkartinė užduotis – tai nuolatinis procesas, kuris reikalauja dėmesio ir prisitaikymo.
Skaitmeninė erdvė nuolat keičiasi. Atsiranda naujos platformos, nauji manipuliavimo būdai, nauji iššūkiai. Tai, kas veikė prieš metus, gali neveikti dabar. Todėl svarbiausias įgūdis – ne konkretūs metodai, o bendras informacinis raštingumas: gebėjimas kritiškai vertinti informaciją, suprasti jos kontekstą, atpažinti manipuliaciją.
Šį įgūdį galima treniruoti. Pradėkite nuo mažų dalykų: prieš dalindamiesi straipsniu, perskaitykite jį. Kai matote sensacingą antraštę, paklauskite savęs, ar ji atitinka turinį. Kai kažkas teigia faktą, pasitikrinkite šaltinį. Kai jaučiate stiprią emocinę reakciją, sustokite ir pagalvokite, kodėl kažkas nori, kad taip jaustumėte.
Mokykite šių įgūdžių ir kitus, ypač vaikus. Informacinis raštingumas turėtų būti dėstomas mokyklose taip pat rimtai kaip matematika ar kalba. Bet kol sistema nesikeis, galime pradėti patys – diskutuodami su šeima, draugais, kolegomis apie tai, kaip atpažįstame patikimą informaciją.
Galiausiai, būkite kantrus sau. Visi kartais patenkame į dezinformacijos spąstus, visi kartais dalijamės kažkuo, ko neturėjome. Svarbu ne būti tobulam, o nuolat mokytis ir tobulėti. Kiekviena klaida – galimybė suprasti, kaip veikia manipuliacija ir kaip jos išvengti ateityje.
Informacijos valdymas šiuolaikiniame pasaulyje – tai ne prabanga, o būtinybė. Tai įgūdis, kuris lemia, kaip suprantame pasaulį, kokius sprendimus priimame, kaip dalyvaujame visuomenės gyvenime. Ir nors tai reikalauja pastangų, rezultatas to vertas: aiškesnis mąstymas, mažiau streso ir gebėjimas orientuotis sudėtingame informacijos vandenyne nepaskęstant jame.